Rugsėjo 3 dieną Europos Parlamente buvo balsuojama už rezoliuciją dėl Padėties Gruzijoje. Aš balsavau už rezoliuciją, tačiau pasigedau aiškios tiek Tarybos tiek Parlamento pozicijos būsimų santykių su Rusija atžvilgiu.
Todėl teko iš Parlamento tribūnos dar katrą išreikšti Lietuvos žmonių susirūpinimą agresyviais Rusijos veiksmais prieš kaimynines šalis ir paraginti, kad Europos politikai, ir taip jau per ilgai tylėję, nebandytų Rusijos veiksmų Gruzijoje vadinti tik „neproporcinga reakcija“, ir galutinai suvoktų, kad tai karinė agresija, pridengiama rusų teisių kitose valstybėse gynyba.
Parlamentarams teko priminti, jog, kai kurios ES šalys , užblokavusios Gruzijos ir Ukrainos perspektyvą laisvai pasirinkti savo kelią - tapti NATO narėmis, leido Rusijai pradėti įgyvendinti agresyvią teritorijų prisijungimo politiką. O daugelis Europos Sąjungos valstybių, kurios yra priklausomos nuo energetikos importo iš Rusijos, tiesiog bijo dujų čiaupo užsukimo, ir taip leidžia Rusijai pradėti tikrai „neproporcingai“ diktuoti sąlygas visai ES.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus yra pabrėžęs, jog Europa turi parodyti, ar ji popierinė, ar ne. Šiandien, deja, matome, kad, kai reikėjo sureaguoti, tiek Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso, tiek ES užsienio politikos vadovas Javier Solana patylėjo ir praleido progą pasakyti savo nuomonę. Paprasčiausiai buvo vengiama įpainioti ES į šį konfliktą.
Man Europos Parlamente neretai tenka išgirsti nuomonių, kad galioja tautų apsisprendimo teisė ir kad galbūt ši teisė dabar ir yra įgyvendinama Kaimyninėse Rusijai valstybėse. Tačiau įvykiai, jų analizė bei 17 metų istorija parodė, kad tai nėra tautų apsisprendimo teisė ir jos įgyvendinimo būdai.
Rugsėjo 1 d. skubos tvarka buvo sukviestas ES Vadovų Tarybos neeilinis posėdis, kurį inicijavo ES pirmininkaujančios šalies, Prancūzijos, prezidentas Nicolas Sarkozy.
Dar iki Vadovų Tarybos rezultatų daugeliui Europos Parlamento narių buvo aišku - Rusija siekia atstatyti savo supervalstybės bei diktatorės statusą. Rusija nori ir toliau dominuoti senose, postsovietinėse šalyse. Ir tuo tikslu ji jau seniai naudoja energetikos instrumentą.
Rusijos veiksmai Gruzijoje parodė, kad tai yra nuosekliai įgyvendinama politika. Jau 2001 m. Rusija parengė teisinę bazę, kurios pagrindu galima prisijungti užsienio valstybes, priimti jas į Federacijos sudėtį. 17 metų Abchazijoje buvo nuosekliai daromi etniniai valymai, iš jos buvo išgyvendinami gruzinai. Liko rusų tautinė mažuma, kuri dabar reikalauja savo apsisprendimo teisių.
Jeigu Rusija ir toliau vadovausis tokia strategija, sunku prognozuoti kaip vystysis situacija Padnestrėje, kuri reikalauja atsiskyrimo nuo Moldovos, ir ar Krymas liks Ukrainos valstybės dalimi . Europos Parlamente buvo išsakytas gilus nuogąstavimas, kad Rusijos veiksmai Gruzijoje yra tik baisios strategijos pradžia.
Pasaulyje gyvena virš 30 milijonų rusų tautybės žmonių. Tai reiškia, kad naudodama skriaudžiamos Rusijos tautinės mažumos kortą ir neva gindama jos teises, Rusija faktiškai įsiskverbia į suverenių valstybių gyvenimą ir ardo tą visą tvarką iš vidaus. Ypač didelius nuogąstavimus išsakė estai, kurių net 40 proc. gyventojų nekalba estiškai ir net 1/3 gyventojų turi Rusijos pilietybę. Neretai galima išgirsti, kad Baltijos šalyse yra skriaudžiami rusų tautybės žmonės. Tai yra visą laiką labai eskaluojama tema.
Aprašydama situaciją Gruzijoje, Rusijos žiniasklaida naudojo šiurpinančias antraštes - „Prasideda šaltasis karas“, „Mes parodysime Vakarams, kur jų vieta ir kas yra Rusija“ ir pan. Žiniasklaidos priemonės Rusijoje, jei jas dar taip galima vadinti, skleidžia visuomenei vienpusišką informaciją. Tad visuomenė supranta tai kaip Rusijos buvusios galios ar teisybės atstatymą . Ir nenuostabu, kad tokia Rusijos politika turi nemažos jų visuomenės dalies palaikymą.
Žvelgiant į situaciją Gruzijoje, Europos Sąjungos tyla, savalaikio reagavimo nebuvimas padarė paslaugą Rusijai. Parlamentarai siūlė įvairių reagavimo priemonių. Pagrindinės Rusijos atžvilgiu siūlomos priemonės - atšaukti Sočyje numatytą žiemos olimpiadą 2014 m. bei Euroviziją 2009m., kuri taip pat vyks Rusijoje, stabdyti ES ir Rusijos derybas dėl partnerystės sutarties, stabdyti jautrius finansinius projektus.
Europos Sąjungai yra siūloma persvarstyti savo energetikos politiką, t.y. atsiriboti nuo energetinės priklausomybės nuo Rusijos, peržiūrėti „Nord Stream“ dujotiekį, einantį Baltijos jūros dugnu, paskatinti Vokietiją kitaip žiūrėti į atominę energetiką, įgyvendinti Nabucco dujotiekio projektą Pietuose. Visa tai leistų apsisaugoti ir pačiai Europai. Atsiranda supratimas, kad karo veiksmai Europoje yra grėsmė ne tik Gruzijai, bet ir pačiai ES, kuri gali būti pradėta skaldyti įsiskverbiant į vieną ar kitą jos narę, ypatingai į postsovietines šalis, kur yra daug Rusijos piliečių. Gruzija ir Ukraina pretenduoja į NATO.
Šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės. Tačiau, mano įsitikinimu, mes turėtume paremti Gruzijos ir Ukrainos narystę NATO. Ji būtų tam tikras saugiklis, kuris galėtų sustabdyti Rusijos užsienio politikos įgyvendinimo strategiją. Jeigu ji yra tokia, kokią mes matome Gruzijoje, ją iš tiesų reikia stabdyti.
Akivaizdu, jog šios vasaros karo veiksmams buvo rengiamasi iš anksto ir jų pradžiai specialiai buvo pasiriktas patogus momentas - vasaros olimpinės žaidynės Pekine. O prezidento Medvedevo pareiškimai apie Gruzijos prezidentą nerodo geros Rusijos valdžios valios, kad šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, laikantis tarptautinės teisės.
Gruzijoje Rusija įgyvendina savo ilgalaikės ekspansinės politikos strategiją - gali būti, jog tai yra nuosekliai parengto buvusių sovietinių valstybių susigrąžinimo plano dalis. O Europos Sąjunga, deja, vis dar reaguoja į Rusijos - Gruzijos įvykius per savo pragmatinių, trumpalaikių interesų prizmę. Pirmininkaujančios Prancūzijos užsienio reikalų ministras p. Kušneris , pristatydamas Vadovų tarybos rezultatus, išreiškė nuogąstavimą, kad Rusija, įvedus jai sankcijas, gali, kaip pareiškė prezidentas D.Medvedevas, taip pat įvesti sankcijas, t.y. sustabdyti dujų tiekimą Europai. Europos Parlamento rezoliucija dėl Gruzijos daugiau akcentavo paramą Gruzijos atstatymui.
Rusija buvo pasmerkta iš esmės tik už „neproporcingą“ reakciją į Gruzijos veiksmus. Suspenduojamos derybos dėl ES-Rusijos strateginės partnerystės sutarties, iki Rusija įvykdys 2008m. rugpjūčio 6 d. susitarimą tarp ES ir Rusijos dėl ugnies Gruzijoje nutraukimo. Iki šiol neįvykdė. Ar vykdys?