Bankų analitikai įkyriai siūlo mažinti išlaidas. Jų rūpestis suprantamas – gali nebelikti pinigų gražinti paimtas paskolas. Na, o vargingiau gyvenantys žmonės dejuoja vis garsiau. Net dar toms kainoms neįsigaliojus. O kas bus, kai pabrangs? Valdantieji ramina: apie viską pagalvota.
Betgi nafta, maistas ir kt. brangsta visame pasaulyje. Ar jie irgi ten dejuoja? Bandau skaityti JAV, Japonijos, Australijos ir kitų panašių energingų šalių interneto puslapius. ES fondų pagalba Lietuvoje pagaliau sukurta nemokama interneto vertimo iš anglų kalbos programa. Džiugu. Dabar rečiau reikia žiūrėti į žodyną. Bet apie tai nežino mūsų šalies valdančių partijų ekspertai. Mat užsienyje daugiausia dėmesio skiriama pajamų didinimui, o ne verkšlenimui ir dejonėms. O gal mūsiškių įpročiai prašinėti išmaldos trukdo galvoti? Mums nereikia meškerės, duokit mums žuvies! Tokia pagrindinė politinių partijų programų gija. Tai patvirtina ir besikartojantys įvykiai. Kasdien apie tai skaitau spaudoje ir matau per televiziją.
Štai visai neseniai paskelbta apie planus prie Kauno statyti vamzdžių gamyklą. Dabar didžiąją dalį vamzdžių įsivežame iš užsienio. Pastačius gamyklą, padidės pajamų ir joje įsidarbinusiems, ir biudžetui. Bet ne. Tuoj susiorganizavo grupė protestuotojų. Su plakatais renkasi piketuoti, per TV kelia triukšmą. Priežastis, manau, paprasta – bedarbiams teks dirbti ir užsidirbti.
Vasaros pradžioje triukšmas kilo Alytuje. Kur tai matyta, kažkoks užsienietis bankrotų sostinėje sugalvojo statyti celiuliozės gamyklą. Koks įžūlumas, nesąmonė. Jie nežino, kaip gerai mums bedarbiais būti!
Didžiųjų lėktuvų remonto gamykla prie Šiaulių irgi, žinoma, netiko. Mat orlaiviai ūžia. Ir šiaip sudėtinga technika, tektų mokytis, sukti galvas.
Na, danai tai visai pasiuto – siūlo investicijas ir darbo vietas atgaivintuose kiaulių kompleksuose. Juk dabar ten smirda, ne taip kaip anksčiau, kai prie SSSR kvepėdavo. Na, ir išnaudotojai bus danų kapitalistai. Jei būtų vietiniai – kas kita. Ne, geriau gersime kaime už pašalpas. Palyginti, labai keistai atrodo buvusio Izraelio premjero A.Sharono pasiūlymai. Norėdamas pritraukti investuotoją statyti gamyklą su 2000 darbo vietų, pasiūlė 4 mlrd. dolerių iš biudžeto tos gamyklos infrastruktūrai. Visiškas keistuolis!
Turime gigantiškus geležies rūdos klodus prie Varėnos. Bet reikia kokį ketvertą kvadratinių kilometrų atidengti, nukasti žemes. O kur grybausime? Ne ne ne. Prie Garliavos slūgso hidratų iškasenos. Statyk šachtą ir pardavinėk vokiečiams bei danams – pinigėliai plauks. Bet irgi vargas: statyk šachtą, po žeme lįsk. Geriau pakaulyti pinigų iš ES – na, kad ir Aleksoto aerouosto nušienavimui nuo Sosnovskio barščių.
Yra dar viena idėja – ant Nemuno statyti dar bent 2-3 hidroelektrines. Elektra ekologiška, amžinas šaltinis. Bet tada reikės mažiau dujų – kam pardavinės tarpininkai? Ne, be to, ir vieno Seimo nario pirtelę užlies, žuvis išbaidys. Jokiu būdu neleisime.
Taigi, pajamų didinti nenorime. Bandykime mažinti išlaidas. Kaune sugalvojo sujungti dvi pustuštes mokyklas – kad žiemą reikėtų šildyti tik vieną. Ekonomija akivaizdi. Bet sukilo mokytojai ir bendruomenės. Kaipgi galima, juk vienoje mokosi jėzuitų šalininkai, o kitoje – kito šventojo ar visai ateistai. Neisime pas anuos. Valdininkai padūmojo ir paliko šildyti abi.
Lieka vienintelė išeitis – mažinti išlaidas. Dar yra gyvų partizanų – gali išmokyti išsikasti žemines ir apsišviesti balanomis. Šildymas ir apšvietimas visai nekainuos.