Taigi, su klausimėliu „kur?“ reikalai prastėja. Situacija visai bloga priėjus prie būdvardinio apibūdinimo. Išsamesnį atsakymą į klausimą, kokia gi ta Lietuva, iki šiol žinojo tik universiteto profesoriai, sutikti studijuojant, ir vyresni studentai, kuriuos su Lietuva sieja šaknys bei istorija, kurie gal net ne kartą lankėsi Lietuvoje, greičiausiai su pažintinėmis kelionėmis po Baltijos šalis, ir iš ten parsivežė neišdildomą įspūdį – kaip gražu ten, Rygoje, prie... Taravos Anikės.
Sužinojęs, kad pašnekovas iš Lietuvos, neretas europietis per pokalbį būtinai pademonstruos savo kompetenciją geografijos srityje ir paminės Lietuvos sostinę Rygą.
Nemažiau savitai į mūsų šalį žiūri ir kitų tautų atstovai. Pažįstama lenkė žado netekusiai vokietei, kuri nežinojo, kad egzistuoja kaimyninė šalis, kurios nė pavadinimo nebuvo girdėjusi, mane pristatinėjo kaip savo tautietę, ramindama pašnekovę, kad visai ne fatališka nežinoti Lietuvos, nes Lietuva anksčiau šiaip ar taip vadinosi Lenkija.
Man pačiai labiausiai patinka išsamus vieno egiptiečio Lietuvos krašto pažinimas. Anot jo, Lietuva – tai šalis, per kurią, ambasadoje sumokėjęs 50 eurų už vizą, gali lengvai patekti į likusią Europą.
Kartą studentai neįdomiai paskaitai pailiustruoti panaudojo paralelę su Lietuva. Esą paskaita tokia neįdomi, kaip neįdomu būtų žiniose išgirsti apie „kažkokios Lietuvos kažkokį prezidentą“.
Tiesą sakant, ir patiems lietuviams lietuviškos žinios per gerklę išlįsti gali, kai dėl įvykių stokos kelis mėnesius ūkininkų bambėjimas dėl pieno kainų visą žinių laiką užima, ar dar baisiau – politikų paskalų narpliojimas.
Tačiau kad ir kaip būtų, Lietuva, be abejo, įdomi, net ir dėl tų pačių ūkininkų, dėl kaimų, miestų, gamtovaizdžių, įvykių ir daug kitų mums gerai žinomų dalykų. Tik gaila, kad daugeliui tie dalykai nežinomi.
Bala nematė – kas Lietuvos nežino, gal dar sužinos, jei nebus per daug užsiėmę asmenine vidaus reikalų politika. Tokie, jei pakeltų interesų kartelę bent iki savo šalies vidaus politikos, ir tai jau būtų didelis pasiekimas. Bet ne apie išsilavinimo stokos problemą čia kalbėsiu. Apie žmonų daugumą, kuri skaito laikraščius, seka žinias, dalyvauja kultūriniame gyvenime, domisi pasauliu, pažįsta Lietuvą ir vis dėlto tiek mažai apie ją žino.
Vyraujančios kriminalinės lietuvių istorijos, kaip ir dera blogų naujienų sindromui, greit ir ilgam apsigyvena žmonių mintyse, palikdamos neigiamą pėdsaką. Su tuo neigiamu pėdsaku mus neretai ir sieja.
O turėtų Lietuvą sieti su Palangos tiltu, unikaliomis Nidos kopomis, Trakų pilimi, didžkukuliais,
Vilniaus senamiesčiu, tautiniais drabužiais ar kitais vaizdiniais elementais. Tokie vaizdai
išlieka atmintyje, kai pasimiršta kultūros, meno veikėjų, sporto žvaigždžių vardai.
Vykstant tarptautinei turizmo mugei Berlyne, visas miestas nusagstomas įvairių šalių miestų ir kurortų plakatais. Reklamos metro, taksi, autobusuose – pasaulio vaizdai su įmantriausiais reklaminias šūkiais, kviečiančiais apsilankyti įvairiose šalyse. Reklamai lėšų negaili net daugelis mažų valstybių.
Todėl apmaudu, kad Lietuva tomis dienomis matoma tik mugės halėse. Su reklamine kampanija „lietuviška duona“. Suraikyta ir padėta ant stalelio – vaišinkitės, mielieji, paragavę duonos, Lietuvos nepamiršite niekada.
Gerbiu duoną ir vertinu jos simboliką, tačiau manau, kad yra veiksmingesnių būdų palikti išliekantį įspūdį besidomintiems pasaulio šalimis. Ar kas nors važiuoja į Lietuvą todėl, kad ten skani duona? Kiek iš ją ragavusių parėję namo su gausybe išliekančių kitų šalių reklaminių dovanų prisimins, prie kokios šalies stendo ragavo juodos duonos? Tiesa, buvo ir Lietuvos vaizdų, netgi labai gražių. Kas netingėjo, galvą užvertęs palubėje galėjo akis paganyti.
Štai apie daug tolimesnio Azarbaidžano kultūros parodą Berlyne miesto gyventojai ir svečiai net ir nesidomėdami šia šalimi neišvengiamai sužino. Miestas pilnas plakatų, metro traukinių langai taip pat nuklijuoti reklamomis, kviečiančiomis pažinti ugnies šalį.
O Lietuvos įvaizdį formuojantys renginiai, nors jų ir nėra mažai, reklamuojami žymiai siauresniame rate. Lietuvos įvaizdžio formavimui per vizualią šalies ir šalies renginių užsienyje reklamą turėtų būti skirta daugiau dėmesio, lėšų ir pajėgų – ne tik dėl publikos pritraukimo į renginius, bet ir dėl šalies įvaizdžio formavimo plačiojoje visuomenėje. Kaip byloja liaudies išmintis: „Kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats“, taip sako reklamos išmintis: „Apie naują produkto priedą taip niekas ir nesužinos, jei apie jį nebus garsiai kalbama“.
Vokietijos spaudoje teigiamą įvaizdį formuojančių straipsnių apie Lietuvą taip pat nedaug, gerokai mažiau, nei apie Latviją ir Estiją. O tais retais atvejais – dažniausiai ne žymiausiuose šalies spaudiniuose, o vietos spaudoje ir interneto portaluose, skirtuose mažesniam skaitytojų skaičiui.
Jau įpusėjusiais Europos kultūrų dialogo metais būtų verta pamąstyti ne tik apie kitų kultūrų supratimą ir integravimą, bet ir apie skvarbesnę, mūsų kultūros pažinimo, plėtrą bei drąsesnes Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijas.
Duona - lietuviams, o Lietuva - pasauliui. Ir ne už duonos kainą. Kad studentui Lietuva būtų įdomi, kad Ryga sugrįžtų į Latviją, o Taravos Anikė... mat ją galas. Užtektų ir to, kad Klaipėdos Mėmeliu nebevadintų.