Tam kuriame judėjimą „Už gamtą“, apie kurį jau šalyje žino, nes jis vienija žmones nuo mūsų žymiausių režisierių ir artistų iki visai paprastų, bet jokiu būdu neabejingų žmonių. Ir gamtininkų, aišku.
Pasirodo, net toks nesavanaudiškas ir nekaltas užsiėmimas gali kelti įvairių emocijų tarp žmonių, kuriuos natūraliai priimtum kaip sąjungininkus. Nieko panašaus. Idealizmą, altruizmą – šalin. Atsiranda keisčiausių organizacijų, kurios bando vogti mūsų judėjimo pavadinimą, vogti jau sukurtus tinklalapius, nes mes, idealistai, nesugebėjome laiku jų įteisinti. Nežiūrėjome ateitin, taip sakant. Tikėjome. Be reikalo. Kiti tikrai dosniai papildys savo altruizmo „krepšius“ vien mūsų pavadinimu ir jo teršimu.
Vakar vos ne per visas televizijos žinias pasirodė skaistus Sondros Joncevos veidas. Kalbėdama mūsų judėjimo vardu, ji pergalingai pareiškė, kad išniekino mūsų iškiliausių ir gerbiamiausių tautos žmonių kapus bei skulptūras, užmaudami ant jų galvų polietileninius parduotuvių maišus.
Visa tai, nachališkai pliurpė ji, darė judėjimo „Už gamtą“ nariai. Nuslydau nuo krėslo, kai išgirdau. Laimei, mano jūrų kiaulytė Haroldas pribėgo labai susirūpinęs ir grąžino mane į realybę.
Kaip, iš kur? Kodėl? Sunku suvokti, kas stumia tuos „radikalus“ daryti atvirus nusikaltimus, prisidengus tikrai nesusitepusių visuomeninių organizacijų veidu. Bet, matyt, smegenyse jau įvyko nebepataisomų pakitimų. Protingi žmonės man siūlė tuoj pat kreiptis į teismą. Bet mūsų judėjimo juristai kiek atšaldė tokį susierzinimą. Priminė apie neproduktyviai naudojamą laiką, o gal ir pinigus, nes jei visos mūsų šalies sondros subėgs teistis, mes visiškai laiko neturėsime su jomis juridiškai galynėtis. O juolab - saugoti gamtos.
O mes lyg gamtą norime išsaugoti. Niekada neįsivaizdavau, kad čia atsiras žmonių, kurie lyg siekdami panašių tikslų bando išpešti iš mūsų tai, ką mes jau iškovojome. O jie ne. Judėjimas „Už gamtą“ visada buvo atviras bendradarbiavimui su visomis gamtosauginėmis organizacijomis. Ir mūsų šalies, ir tarptautinėmis. Bet jau susidaro bjaurus įspūdis, kad mumis norima tik pasinaudoti. O ne kartu saugoti gamtą.
Šį rytą turėjau garbės telefonu pabendrauti su gerbiamąja Sondra. Ji – Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro Biologijos skyriaus laborantė. Organizacijos „Žalieji turistai“ įkvėpėja ir organizatorė. Kodėl jai prireikė mūsų judėjimo vardo, kad tyčiotųsi iš iškilių Lietuvos žmonių atminimo? Kodėl „Žalieji turistai“, kuriems atstovauja ši asmenybė, nedarė to savo vardu?
Panižus liežuviui, paklausiau, ar ne miškininkai jos švelniai paprašė, kad suterštų judėjimo „Už gamtą“ vardą? Ji tuoj pat pasimetė. Pasakė, kad daugiau kalbėti negali, nes yra poliklinikoje, ir numetė ragelį. Ką gi, visai suprantama.
Judėjimas „Už gamtą“ tikrai nepasiruošęs bylinėtis su panašaus plauko asmenimis ar organizacijomis. Už mus – mažiausiai 10 tūkst. Lietuvos žmonių, pasirašiusių mūsų pirmąją peticiją. Jų moralinę paramą mes jaučiame kasdien. Bet, mielieji, kaip net „gamtosauginiuose“ sluoksniuose atsiranda piliečių, kurie nori tuo naudotis? Kodėl to nepadarius patiems?