2008-ųjų lapkritis. Ekonomikos krizė iššiepusi dantis šliaužia per Lietuvą. Tautai skelbiama evangelija pagal Andrių: šešerius metus gyvenome nuodėmėje ir išlaidavime, dabar turėsime mokėti mokesčius. Bet gerąją naujieną per visas masinės informacijos priemones trimituoja Valstybinė mokesčių inspekcija: turite problemų su mokesčiais - spręskime problemas kartu.
Dievaži, sėdėjau kelis vakarus ir galvojau – koks Lietuvoje susiklausymas, lyg per Baltijos kelią, dabar visi kartu! Taip, sunku dabar verslininkui, bankai neskolina pinigų, klientai neatsiskaito, bet va VMI. Žmona irgi pritaria – klausyk, koks ten tas telefono numeris? 18…
Aha. Anadien dirsteliu į laikraštį – Valstybinė mokesčių inspekcija dalija atsakymus į klausimus, kuriuos piliečiai uždavė telefonu. Na, turi būti kas nors tokioooo.
Dabar jau rimtai. Buvo klausimų, buvo ir atsakymų. Labiausiai atkreipė dėmesį tai, kad nebuvo jokių minčių, išskyrus mokėjimus vokeliuose ir tai, kad Lietuvoje didžiausia tikimybė tarp Europos šalių būti pagautam mokant atlyginimus vokeliuose!
Kurioje srityje mes dar pirmaujame? Ogi savižudžių ir emigrantų statistikoje.
O švilpikais (angl. whistle blowers) Vakarų valstybėse vadinami darbuotojai, kurie garsiai triūbija apie negerus ar tariamai negerus dalykus savo įmonėse.
Kažkurio tarptautino ekonominio žurnalo ekspertai atliko tyrimą ir nustatė, kad absoliučiai daugumai švilpikų baigiasi nekaip – net jei negerovės pasitvirtina, jų pačių gyvenimo situacija tik pablogėja. Akivaizdžių paralelių Lietuvoje jau yra – ko vertas vien Krekenavos agrofirmos pavyzdys.
Prieš kelis mėnesius buvo atspausdintas finalo reportažas – paradoksalu, atlyginimo mokėjimo grynaisiais pinigais vokeliuose paminėta nebuvo, bet buvo išmokos kumpiais ir lašiniais.
Tikrai nenoriu teisinti Krekenavos agrofirmos - esu prieš išmokas vokeliuose, bet suprantu, kad būna situacijų, kai įmonei, nors persiplėšk, trūksta grynųjų pinigų. Taip pat žinau nemažai situacijų, kai patys darbuotojai (arba potencialūs darbuotojai) sako: mokėkit, bent vokeliuose mokėkite, juk taip daugiau gausiu.
Bet pagrindinis moralas kitur. Atsigęžkime į save: mes viską norime nusipirkti (ką ten nusipirkti – gauti) pigiau. Nesvarbu ką ir iš ko, svarbu - pigiau. Dažnas tada pagalvojame, kad persiplėštume, kad tik SUMOKĖTUME VOKELIUOSE!
Ar galite įsivaizduoti VMI reklaminį klipą, kuriame tūlas pilietis sako: aš nesąžiningas pirkėjas, aš sumokėjau be kvito ir žinau, kad nuo mano įmokėtų pinigų nebuvo sumokėtas pė-vė-em?
Po to pasipila lavina skambučių, kuriuose Petras ar Onutė informuoja, kad kaimynas už skalbimo mašinos pajungimą neišrašė sąskaitos.
Va ir prigavau. Kaimyno mes neskųsim, nes kaimynas geras, jis padarė tai pigiau. Kas, kad neišmano, kas kad gal būt kada nors elektra per širdelę cvaktelės – bet šiandien man pigiau. O verslas apskritai yra blogis – jie pinigus lupa. Dievaži, ne vieną kartą teko girdėti iš kliento ar klientės: čia įmonė? Ne? Man reikia privatininko.
Kai darbuotojams parodžiau apskaičiavimus, kiek sumokama mokesčių palyginti su tuo, ką jie gauna į rankas (kiek į rankas, tiek ir mokesčių), mačiau ištįsusius jų veidus.
Po to pasakymas, kad JŪS sumokate mokesčius, todėl turite teisę REIKALAUTI, kad Seimo narys ateitų į susitikimą ir paaiškintų, kokį velnią jis ten išdarinėja, susilaukė pritarimo šypsenų.
Beje, šypsena šiuo atveju gali būti dviprasmiška, nes Seimo narių susitikimų su rinkėjais grafikas datuotas 2006 metais (www.lrs.lt), o evangelininkas Andrius su rinkėjais bendrauja kaip Kašpirovskis arba Čiumakas – tik per televizijją. Bet gal mums to turėtų ir pakakti – išsišnekame per interneto portalus, pasiskundžiame telefonu, o jie ten tarpusavyje apsitaria, reikalingą – iškelia, kai ką ir nubaudžia.