Tačiau Lietuvos ūkis greit atsitiesė ir iždo įplaukos per kitus metus išaugo pusantro karto. Valstybės biudžeto balansas pasiektas ne didinant, bet mažinant žalingiausius plėtrai mokesčius (nebeapmokestinant įmonės investuojamų pajamų), įgyvendinant verslo plėtros ir investicijų rėmimo programas. Tai amortizavo ir neišvengiamus 1998 m. Rusijos finansinius smūgius.
Lietuvos bankų ir finansų sistemos stabilumą kritiniais 1998 m. užtikrino skubi 39 punktų antikrizinė programa, kuri padėjo išsaugoti įmonių kreditavimą ir vidaus rinkos vartojimą.
Žinoma, dėl Rusijos finansų krizės Lietuvos ūkis neišvengiamai patyrė didelius nuostolius, tačiau jie netapo didesniais už antikrizinėje programoje numatytas prognozes. Beje, tuo metu nesumažėjo ir iždo įplaukos – krito tik jų augimas. Tačiau galima tik įsivaizduoti valstybės nemokumo ilgalaikes pasekmes, jei 1998 m. žiemą Vyriausybė nebūtų susilaikiusi nuo bandymo skolintis iš užsienio ir jei prieš tai nebūtų sukaupusi Lietuvos bankuose valstybės rezervo fondą. Jei dabartiniu metu, kai reitingų agentūros investuotojus gąsdina didėjančia finansine rizika, paskelbus naują obligacijų emisiją, užsienio bankai, pavyzdžiui, atsisakytų valstybei skolinti, rinkoje neišvengiamai kiltų panika, išprovokuodama valiutinių lėšų staigų pasitraukimą iš finansinio „nepatikimumo“ etiketę įgyjančios nedidelės šalies.
Prieš dešimt metų tuometinė Vyriausybė gal būt padarė klaidą, susilaikydama nuo Rusijos sukeltų ekonominių sunkumų reklamos, kuri savotiškai nuimtų politinę atsakomybę už galimas krizes pasekmes. Mums tada atrodė, jog „ligonio“ – Rusijos užkrėstos ekonomikos – per didelis gąsdinimas gali sutrukdyti pačio „ligonio“ gydymą arba sukelti pražūtingą panikos bangą. Tačiau neleistina viešųjų ryšių akcija derėtų pripažinti bandymus premjero R. Pakso 1999 metų pabaigos finansinio populizmo nesėkmes „nurašyti“ į jau senokai pasibaigusios Rusijos krizės padarinių sąskaitą.
Tada populistiškai atvėrus vartus šešėlinei ekonomikai, biudžeto įplaukos prie to pačio ekonomikos lygio per pusmetį smuko beveik trečdaliu. Valstybę nuo nemokumo išgelbėjo nuo Rusijos antikrizinės programos likęs 800 mln. litų iždo rezervas ir naujos Vyriausybės finansinės priemonės.
Manau, jog dabar paskirtasis premjeras A. Kubilius pagrįstai informavo piliečius apie pasaulinės finansinės krizės mąstą ir jos galimas pasekmes Lietuvai. Svarbiausia, jog tuoj pat po rinkimų, nelaukdamas paskyrimo, jis ėmė ryžtingai siūlyti valstybės biudžeto subalansavimo priemones. Stabilizuojančiu veiksniu reikėtų pripažinti ir jo sprendimą finansų ministro pareigoms skirti A. Šemetą, kuris puikiai jaučia šalies finansinius procesus ir bene daugiausia turi patirties, kaip atlaikyti deficitinės sistemos spaudimą.
Lietuva pajėgi ir per šią globalinę bankų krizę išsaugoti šalies valiutos ir finansų sistemos stabilumą. Bet tam Vyriausybė turi efektyviai investuoti į šalies ūkį, pirmiausia, padėti įmonėms išsaugoti kreditinius išteklius bent apyvartinių lėšų palaikymui. Be to nederėtų primiršti, jog iš Lietuvoje veikiančių bankų deficitiniai kreditiniai, o kartu ir valiutiniai ištekliai gali būti išsiurbiami į skandinavų motininius bankus...
Jei tik įmanoma, šiuo metu vertėtų susilaikyti nuo mokesčių tarifų didinimo. Žinoma, nekilnojamo turto mokesčių bazės išplėtimas mažiau slopintų ekonominę apyvartą, nei PVM tarifų didinimas. Tačiau tokia struktūrinė mokesčių reforma lengviau įgyvendinama ekonomikos ir darbo užmokesčio kilimo laikotarpiu.
Abejonių dėl realios socialinės naudos kelia nemažų biudžetinių lėšų reikalaujantis neapmokestinamo pajamų dydžio kėlimas. Ekonominės krizės laikotarpiu neapmokestinimo lygio kilstelėjimas neduotų apčiuopiamos naudos privačiame sektoriuje mažiau uždirbantiems darbuotojams, nes jiems konkurencinė rinka atitinkamai sumažintų darbdavio skiriamą darbo užmokestį. Be to, būtinumo mažinti valstybės (valdžios) vartojimą nederėtų tapatinti su vidaus rinkos vartojimu, kurį būtina visaip skatinti, kad bankrutuotų vietos įmonės.
Sveikintinos būsimosios Vyriausybės pastangos suvienodinti tiesioginių mokesčių – gyventojų pajamų ir pelno – tarifus. Tačiau nei teoriniu, nei praktiniu lygiu nenaudinga būtų prie šių tarifų lygio „pritempti“ PVM. Dėl siekio slopinti „šešėlinę“ ekonomiką PVM tarifas paprastai visur būna mažesnis už tiesioginius pajamų mokesčius.
Pasaulio didžiąsias rinkas valdančių valstybių politikai ir ekspertai stebėtinai vieningai sutaria, jog prieš šią globalinę finansinę ligą efektyviausiu priešnuodžiu tampa valstybės investicijų (pirmiausia, kreditinio stabilumo) ir rinkos skatinimo priemonės. Kažin, ar Lietuva galėtų pasiūlyti kažką efektyvesnio.