1. Patentų naikinimas palies dalį vertėjų.
2. Honorarų apmokestinimas 5 proc. dar labiau neužtikrins socialinių garantijų, nes rašytojai neturi darbdavių.
3. PVM lengvatų naikinimas kultūrinei spaudai ir lietuvių autorių knygoms.
4. PVM įvedimas kultūros ir meno renginiams, tokiems kaip „Poezijos pavasaris“, kuris visada visiems Lietuvos gyventojams buvo nemokamas.
5. PVM įvedimas rašytojų veiklai.
Klausiame, ar ne per daug dėmesio skirta 340 dar Lietuvoje gyvenantiems rašytojams. Kiti 25 rašytojai gyvena jau svetur arba vis dar svetur. Daug kas nebeišgalėdamas išgyventi, pasitraukė į kaimus ir į sodus.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo nerašytas susitarimas tarp valdžios ir Lietuvos meno kūrėjų. Valdžia sakydavo: dabar blokada, dabar Rusijos finansinė krizė, dabar reikia padėti kariuomenei, kad priimtų į NATO, dabar į ES ir t.t., ir t.t. Mes negalime jums tinkamai mokėti už indėlį garsinant Lietuvos vardą pasaulyje, negalime mokėti kitose šalyse įprasto dydžio honorarų, negalime skirti net institucinėms reikmėms - elektrai, šildymui, atlyginimams, bet mes jums duodame lengvatas. Sukitės, kaip išmanote.
Todėl visus tuos metus kažkam Lietuvoje gal BVP ir didėjo, o projektinis finansavimas meno kūrėjų organizacijoms tik mažėjo. Lietuvos rašytojų sąjungai – nuo 330 tūkst. Lt metams iki 185 tūkst. Lt, kitoms meno kūrėjų organizacijoms – dar mažiau. Visai Rašytojų sąjungos veiklai visoje Lietuvoje ir pasaulyje 15 tūkst. litų per mėnesį, palyginti su kai kurių valstybės tarnautojų algomis, atrodė ir atrodo juokingai. Ir tie pinigai jokios biudžeto skylės neužlopys.
Atrodo, taip paprasta: įšaldyti kainas, apriboti viršpelnius, įvesti geometrinės progresijos GPM, įvardinti, kad tik mokslininkai ir turintys meno kūrėjo statusą gali gauti honorarus, bet Lietuvoje su pamuilėmis ruošiamasi išpilti ir kūdikius – kultūrą, meną, o palikti tik daug daug asfaltuotų kelių į smulkiojo verslo, viduriniosios klasės ir inteligentijos kapines.