Įdomu, ką tokio šįkart sugalvojo, kad skambina dar neprasidėjus pamokoms? Staiga mane persmelkė nežmoniškos baimės jausmas, apėmė drebulys. O kas, jei nelaimė? Suskubusi atsiliepti išgirdau išsigandusį sūnaus balsą: „Mamyt, mes grįžtam namo...“ Iš balso supratau, kad situacija rimta. Paklaustas, kas nutiko, sūnus atsakė: „Mamyt, pėsčiųjų perėjoje mašina partrenkė Ugnę... Mes pareinam namo...“
Tik iš sūnaus pranešimo, kad abu grįžta namo, supratau, jog dukra gyva ir gali judėti. Tačiau pats faktas, kad mano vaiką partrenkė mašina, man sukėlė siaubą, todėl nespėjusi padoriai apsirengti išlėkiau į gatvę pasitikti vaikų. Pamačiusi juos abu grįžtančius prapliupau verkti. Graudžiai verkė ir abu vaikai – dukra nuo patirtų traumų ir išgąsčio, o sūnus – dėl jį sukrėtusių įspūdžių, nes matė, kaip jam prieš akis automobilis partrenkė jo sesę.
Jūs sakysite – ilga įžanga. Dramatiška, pernelyg daug emocijų. Vėl ta pati tema – karas keliuose. Niekas, patikėkite, niekas negali suvokti, koks siaubas apima motiną, sužinojusią, kad jos vaiką ištiko nelaimė. Tai gali suprasti tik tie tėvai, kurie patys su tuo susidūrė.
Ačiū Dievui, kad mano dukrai šis įvykis atsipirko tik gyvybei nepavojingomis traumomis ir dideliu išgąsčiu. Esu dėkinga likimui, kad mano vaikai netapo dar vienu kraupiu statistiniu vienetu žiaurioje eismo įvykių suvestinėje.
Pasisekė ir vairuotojui, kuris partrenkė mano mergaitę, kadangi vaikai jam suteikė galimybę nenubaustam pasitraukti iš įvykio vietos, nes apimti išgąsčio nuskubėjo namo užuot sulaukę policijos.
Nors pykstu ant vairuotojo, nedraskysiu jo į skutelius. Pasak mano vaikų, jis sustojo ir puolė tikrinti, ar viskas mano mergaitei gerai, ir atsiprašinėti, kad jos nepastebėjo. Galėčiau kaltinti eismo reguliavimo tarnybą, kuri įrengė šviesoforą gatvėje, tačiau nepasirūpino, kad jis veiktų ir atliktų savo funkcijas. Bet mano kaltinimai nieko nereikš.
Kol neįsisąmoninsime, kad labai svarbu atkreipti dėmesį į sezonų, paros laiko ar oro sąlygų subtilybes, o taip pat – nepamiršti, kad yra dar vienas kintamasis – žmogiškasis faktorius. Tiek pėstieji, tiek vairuotojai kelyje gali būti visiškai nenuspėjami – tai gali lemti žmogaus nuotaikos, skubėjimas ir daugelis kitų priežasčių.
Todėl, jei patys nepradėsime teisingai galvoti ir prisiimti atsakomybę tiek už savo, tiek už galimus kito žmogaus veiksmus kelyje, tol niekas nepasikeis. Toliau stebėsimės gausybe avarijų, pėsčiųjų ir ne pėsčiųjų perėjose partrenkiamais žmonėmis, skaičiuosime vainikėlius ir žvakeles pakelėse. Man regis, visi tik ir galvojame, kad nelaimės, apie kurias girdime žiniasklaidoje, gali nutikti tik kitiems, bet jokiu būdu ne mums patiems.
Esu motina, tačiau taip pat ir vairuotoja. Galiu rasti pateisinimų ar priekaištų tiek vairuotojui, partrenkusiam mano dukrelę, tiek savo vaikams, kurie nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta minima situacija. Be abejo, priekaištų vairuotojui turėsiu daugiau: kodėl nepristabdė prieš perėją – juk matomumas buvo tikrai blogas, buvo tamsu, lijo, kodėl neatkreipė dėmesio, kad pirmoje eilėje važiuojantis automobilis sustojo praleisti vaikų? Daug klausimų, daug priekaištų. Galima būtų vardinti dar ilgai. Bet kaip atkreipti visų eismo dalyvių dėmesį į kritinę situaciją keliuose?
Į ką kreiptis, kad kiekvienas pradėtumėme nuo savęs? Ko prašyti, kad kiekvienas pėstysis bent tamsiu paros metu prisisegtų atšvaitus, kad įvertintų eismo sąlygas, kad kartais, gal be reikalo, vairuotojai sumažintų greitį prieš perėjas, kad reaguotų į viską, kas vyksta kelyje? Kodėl visuose žiniasklaidos šaltiniuose kartojama informacija apie savęs ir kitų apsaugojimą kelyje taip ir nepasiekia mūsų sąmonės? Girdėti girdime, tačiau patys nieko nedarome!
Nieko naujo nepasakiau – tos pačios tūkstančius kartų kartotos tiesos. Regis ir mokyklose vaikai mokomi saugaus eismo taisyklių, ir jau suaugę, būsimi vairuotojai. Bet kodėl niekas nesikeičia? O gal dėstoma medžiaga ruošiama ne taip išsamiai, kaip reikėtų? Arba šiai disciplinai suteikiama ne pati svarbiausia vieta mokymo programoje?
Nesuvokiu vieno – kuo mes prastesni, pavyzdžiui, už skandinavų vairuotojus? Kodėl jie sugeba paisyti eismo taisyklių, o mes ne? Kodėl jie numato kelis žingsnius į priekį, o mes ne? Sakysite – viskas remiasi į valstybės finansus. Bet ar daug kainuoja susikaupti ir būti atidžiam kelyje? Juk negalima tikėtis pagalbos iš nieko kito, tik patys iš savęs! Niekas kitas – nei eismo reguliavimo tarnybos, nei policija, nei mokyklos, nei kunigai ar dar kas nors – negalės padėti mums, jei patys apie save ir kitus negalvosime.
Šį rašinį adresuoju visiems – ir vairuotojui, partrenkusiam mano mergaitę, ir savo vaikams, ir vaikų draugams, ir visiems, ko nepažįstu ar net akyse nesu mačiusi. Įjunkime savo sąmonę! Pradėkime veikti patys ir nelaukime, kol sulauksite tokių ar dar blogesnių naujienų, kokių sulaukiau aš.
Aš skelbiu karą netvarkai kelyje! Pritvirtinsiu dar daugiau atšvaitų ant vaikų drabužių, kad juos vairuotojai pamatytų tamsiame kelyje. Pati vairuodama piktybiškai mažinsiu greitį ties perėjomis ir rodysiu posūkių ženklus, kad mano elgesį galėtų įvertinti kiti eismo dalyviai. Iš principo būsiu mandagi, leisdama persirikiuoti kitiems į reikiamą eismo eilę ir visuomet padėkosiu, jei kas praleis mane. Pradėsiu nuo visiems žinomų smulkmenų – gal kada nors tai pasklis lyg virusas ir sulauksime malonių pokyčių eismo statistikoje?
Ar ir jūs prisijungsite prie manęs?
Galiausiai klausimas visoms su eismo reguliavimu susijusioms tarnyboms: ko vertas geltona šviesa blyksintis šviesoforas didelėje ir itin judrioje gatvėje, kur leistinas greitis siekia iki 60 km per valandą?
Juolab, kad šviesoforas stovi ties pėsčiųjų perėja, kuria kiekvieną dieną gausybė vaikų skuba į mokyklą ar iš jos? Ar daug kainuoja sureguliuoti šviesoforą taip, kad vaikai turėtų galimybę sulaukti reikiamo šviesoforo signalo, vos paspaudę mygtuką, ir saugiai pereiti gatvę, kaip tai padaryta daugelyje kitų, mažiau judrių Vilniaus gatvių?