Tačiau prieš pervadinant minimus daiktus gimtąja kalba, jie turėjo ne tik atsirasti, bet ir prigyti mūsų kasdienybėje – kitaip kokia pramė būtų sukti galvą dėl jų lietuvinimo? Dabar procesas jau įvykęs ir, laikantis lietuvių kalbos rašybos normų, norint tekste naudoti kokį svetimos kilmės žodį, tenka naudoti kabutes.
Tačiau nei rašant “krizė”, nei “homofobija”, juo labiau “rasizmas”, kabutės nebūtinos. Ar tai reiškia, kad šiems žodžiams lietuviškų atitikmenų nebus ieškoma? O gal tai pasąmonės diktuojama žinia, kad tai iš esmės nelietuviškos problemos? Arba kad jos dar nepakankamai įdiegtos?
Na, diegiamos akivaizdžiai iš visų jėgų. Jeigu jau pasišovėme gyventi pagal vakarietiškas vertybes, tai turime skubiai susivežti visą įmanomą to pasaulio šlamštą ir dar vaizduoti, kad tai yra gerai ir mums labai patinka. Amerikoje linčiavo juodaodžius? Krovėsi turtus iš jų vergystės? Vėliau, jau beveik šiais laikais, neleido į visokiausias „tik baltiesiems“ skirtas pasilinksminimo vietas?
Na, taip, jie tą darė. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, didesnę vėlyvųjų istorinių laikų dalį patys buvę kieno nors baudžiauninkais, turime jaustis kalti už amerikoniškus vergvaldžius?
Dievaži nepatikėsiu, kad Lietuvos krepšinio patriarcho lūpomis ištartas „negras“ turi tą pačią prasmę, kaip ir kokio nors Alabamos ar Luizianos plantatorių palikuonio sakomas „niger“. Bet Lietuvoje būtinai padarysime skandaliuką ir dar apdergsime pagal išgales prokurorą, kuris iš pakankamai idiotiškos situacijos rado pakankamai delikačią išeitį. Na, taip, išvadą surašė griozdiška ir atpažįstamai „mentiška“ kalba, bet parodykite nors vieną juridinę galią turintį tekstą, kurį norėtum skaityti du kartus vien dėl kalbos skambumo. Net ir įstatymai, o ypač jų išaiškinimai, dažniausiai surašyti taip, kad paskaičius nustembi, kokia negyva gali būti gimtoji kalba.
Beje, savo ausimis girdėjau lietuvius Kaune šaukiant T.Edniui „You are God“, kai šis nedidukas juodaodis krepšininkas žaidė „Žalgiryje“. Tiek apie rasizmą.
Apie žydus nerašysiu. Nenoriu. Matau, ką keli vietiniai „glušai“ gali padaryti iš laidos, akivaizdžiai pašiepusios kaip tik tuos, kurie šmeižia žydus ir iškraipo jų papročius – ogi pačius laidos kūrėjus apkaltinti antisemitizmu. O paskui rabinų choras gieda Vilniuje ant Neries krantų... Na, chronologiškai, giedojo prieš tai.
Homofobija (pažodžiui „žmogaus baimė“; tačiau kažkodėl vartojama norint pabrėžti neigiamą nuostatą į tos pačios lyties seksualinius partnerius) – dar slidesnė sritis. Vien prisiliesdamas šios temos žmogus rizikuoja išsiterlioti. Žinau iš patirties. Prieš porą metų parašiau straipsnį, neatsargiai pavadintą „Gėjai ar/ir pederastai.Įstriža šeima“. Jo turinys trumpai: ne mano reikalas rūpintis asmens seksualiniais polinkiais ar pomėgiais, kol juose nėra prievartos, aš neprivalau ir nenoriu to žinoti priimdamas ar atleisdamas žmogų iš darbo, taip pat nenoriu, kad tai rūpėtų tam, kas priims ar atleis mane.
Čia pat pridursiu, kad maniau ir tebemanau, kad neatsitiktinai gyvybę gamtoje pradeda dviejų skirtingų lyčių atstovai – tokia jau ta biologija, o tikintiesiems ir Dievo valia. Vaizdžiai kalbant – trečioji lytis ne iš Dievo. Taip pat galvoju, kad seksualiniai polinkiai nėra pagrindas socialiniam statusui įgyti, juo labiau išskirtinėms teisėms gauti, o kaip tik tai daugiau ar mažiau užmaskuota forma kaip taisyklė slypi po visais „lygių teisių“ reikalaujančiais lozungais.
Kiek žinau, VDU net buvo ginamas kažkoks darbas apie homofobiją, remiantis mano straipsniu, esą, štai kokia priešiška vargšams gėjams Lietuvos visuomenė. Aišku, minimą straipsnį su nepalankiais komentarais įsidėjo ir lietuvos gėjų portalai.
Kita vertus, jau susidūriau su atveju, kai žmogus nepadavė man rankos, mat jo nuomone, esu „žydras“.
Bet ar iš tiesų tie gėjai mums taip labai rūpėjo, kol tai nepradėjo darytis politinio korektiškumo klausimu? Tai kokia čia homofobija, jei tūlam lietuviui tai iš esmės „dzin“? Bet ne, reikia sukelti isteriją, padaryti problemą, o jau paskui ją bus galima „spręsti“, naudojantis vakarietiška patirtimi.
Dabar - krizė. Nesiginčysiu. Kvailam krizė - visą gyvenimą, sumaniam – tai kintančios egzistavimo sąlygos bei galimybės. Ne apie Kirkilą ir Kubilių čia kalbu, o ir pavardžių seka atsitiktinė.
Akivaizdu, kad užsimanę prasigyventi kreditan, pradėjome statyti namus nebe iš plytų ar rąstų, bet iš paskolų. Kartu su slieku prarijome ir kabliuką, o tie, kas nerijo, dažnokai liko ir visai tuščia burna ir laukdami stotelėje troleibuso, turėjo saugotis, kad jų neaptaškytų pro šalį važiuojantis mersedesas.
Na, dar ne taip seniai vakarietiškus automobilius matydavome tik filmuose, paskui jų ėmė atsirasti, bet buvo prapuolęs benzinas... Dabar yra ir vieno, ir kito – o vis dėlto krizė.
Ar tai reiškia, kad autorius tiek „nukvakęs“, jog nesupranta, kas dedasi aplink, o gal nori grįžti į tuos laikus, kai šiltas vanduo būdavo tiekiamas vos kartą per savaitę?
Tikrai ne, bet taip pat nereiškia, kad turime būti taip pat lengvai pažeidžiami, kaip kokie hamburgeriais ir kola permaitinti sutvėrimai, kurių net vaikai jau gimsta nutukę (genetinis brokas?) ir netekę galimybės per TV pažiūrėti šimtas dvidešimt trečios mėgiamo serialo dalies imtume depresuoti. Negalite gražinti bankui paskolos? Ko jūs jaudinatės? Va, skolinusiems bankams čia jau problema, nes jie padarė „monkės biznį“. Tai jiems ir yra krizė.
Atkreipkite dėmesį, krizių metu nieko nesumažėja – nei saulės, nei žemės, nei vandens, tebeauga žolė ir medžiai, javai ir daržovės, tebegieda paukščiai. Tiesa, kurį laiką sustoja tekėję pinigai. Bet jie juk sutartinė ir santykinė vertybė. Kas reikia „pavarinės“ stulpeliuose skaičiukus, gal kiek perstumdys įtakos zonas ir sužinosime, kad krizė baigėsi. Iki kitos. Tik gyvenantiems žemumose prie jūros būtų gerai, kad klimatas keistųsi kiek lėčiau...