Net itin intensyvi atgaila dėl visuotinio godumo ir kitų bendrų nukrypimų nuo vadinamosios normos šviesos greičiu katarsio efekto tikrai nepadovanos. Kaip, beje, ir atgaila dėl didingų Sąjūdžio idealų likimo po dvidešimties metų.
Regis, ne tik maniakinės-depresinės ar kitoniškų psichozių, bet ir normos ribose užstrigusio sveiko (gal prigimtinio?) proto kontekste išsikristalizavo bekompromisė išvada, kad komjaunuoliškai aktyvių klonuotų klounų – naujųjų mitų dizainerių ir amžinųjų abonentokratų kalijos jau senokai puošia fekalijomis apdergtą Atgimimo epochos kilnių svajonių sarkofagą.
Niūrių spalvų vaizdinį belieka palydėti Michaelo Nymano melodija „Memorial“ iš Peterio Greenaway'aus filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“. O ilgainiui, laiką neišvengiamai pradėjus matuoti surūkytų cigarečių skaičiumi, pagal amžiną paprotį nieko kito nebelieka, kaip į gigantišką bokalą įsipilti amžinai skystos studentų duonos, prisėsti (o gal net prigulti diogeniškoje statinaitėje?) prie valstybinio Babelio bokšto pamatų, pamąstyti apie visuomenės sutarties idealą, prigimtines žmogaus teises, kaip antai, apie teisę bent jau nevaržomai bendrauti su, švelniai tariant, seksualiomis metaforomis ir mūzomis.
Galiausiai, be Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš naujo perskaityti bent jau Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Gal tuomet vis dar smalsiam piliečiui, besirūpinančiam, kokioje valstybėje jis kuria savąjį mitą, makabriškoji sąvoka „jie“ netyčia ims ir prisipildys modernesniu turiniu?