Praeitais metais man teko vesti nemažai seminarų mokyklų direktoriams bei kitiems švietimo sistemos darbuotojams apie krizių valdymą mokyklose. Kai mokyklą sukrečia koks nors krizinis įvykis (pvz. smurto protrūkis arba mokinio savižudybė), natūralu, kad sulaukiama ir žiniasklaidos priemonių dėmesio. Tačiau kai tik seminaruose pradėdavome kalbėti apie darbą su žiniasklaida, iškart kildavo didžiulio pasipiktinimo banga: „su jais neįmanoma!“, „jie nieko nepaiso!“, „gali kalbėti ką nori, vis tiek parašys savaip“ ir t. t.
Taip, mokyklų vadovai neretai patys yra atsakingi už darbo su žiniasklaida nesėkmes, pvz. Kai mokykloje nėra apibrėžta tvarka, kas ir kaip teikia informaciją žiniasklaidai. Tačiau yra ir kita pusė. Ką patarti mokyklos vadovams, kurie pasakoja apie žiniasklaidos atstovų šantažą tikrąją ta žodžio prasme: „neduosi informacijos, kurios man reikia, aš taip apie tave parašysiu...“
Gerai, jeigu apie tai būčiau girdėjęs tik iš vienos mokyklos vadovo. Gerai būtų, jeigu apie tai pasakotų tik švietimo darbuotojai. Tačiau apie analogiškus informacijos rinkimo metodus ne kartą teko girdėti ir per panašius seminarus policijos pareigūnams.
Kiekviena laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės. Tai visiems žinoma tiesa. Kiekviena laisvė turi savo ribas. Demokratinėje visuomenėje aš galiu daryti ką tik noriu tol, kol nepažeidžiu kitų žmonių laisvių ir teisių. Kai pažeidžiu kitų teises, įsijungia kontrolės mechanizmai. Lietuvos žurnalistų bendruomenę labai papiktino Seimo valdybos noras nustatyti jų darbo ribas. Tačiau gal dėl to kažkiek atsakingi ir patys žiniasklaidos atstovai – bent jau tie, kurie savo darbe nepaiso jokių ribų ir nejaučia atsakomybės už savo veiksmus?
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso įžangoje rašoma: „... didžiausias žiniasklaidos turtas yra pasitikėjimas ja, sukurtas ne tik dabarties žurnalistų ir leidėjų, bet ir ankstesnių laisvą žodį skleidusių kartų“. Tačiau ar Lietuvos žiniasklaida gali pasidžiaugti visuomenės pasitikėjimu? Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos duomenimis (2008 gruodis), žiniasklaida pasitiki mažiau nei pusė šalies gyventojų.
Visuomenė labiau pasitiki ne tik bažnyčia, bet ir „Sodra“, Prezidentu, kariuomene, švietimu, sveikatos apsauga, bankais... Pastaraisiais metais visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida itin smuko ir yra žemiausiame lygyje per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją.
Viena iš pagrindinių (mano supratimu) žiniasklaidos etikos nuostatų, įtvirtinta ir Lietuvos žurnalistų etikos kodekse, skamba taip: „Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos“. Pagalvokime, kaip dažnai mūsų žiniasklaidos priemonės laikosi šios nuostatos. Štai visai neseniai viena iš žiniasklaidos priemonių trimitavo: „Prezidentas V. Adamkus pasirašė biudžetą ir lietuvišką raštiją naikinančius įstatymus“. Pala, pala... Kur čia faktas, o kur nuomonė?
Faktas, kad Prezidentas pasirašo įstatymą, didinantį PVM tarifą spaudai. Tačiau, akivaizdu, jog teiginys, jog tai „naikina Lietuvos raštiją“ yra viso labo nuomonė (redaktoriaus?). Ir tai yra informacinio pranešimo, o ne kokio nors komentaro antraštė. Taigi, šiuo atveju faktų ir nuomonės atskyrimo visiškai nesilaikoma. Ar tai išimtinis atvejis? Manau, kad kiekvienas iš skaitančių šias eilutes prisimins gausybę panašių ir dar „šaunesnių“ antraščių.
Kadangi esu psichologas, dirbantis savižudybių prevencijos srityje, itin atidžiai stebiu, kaip žiniasklaidos priemonės laikosi kito savo etikos kodekso straipsnio: „Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas, gerbdamas asmens ir jo artimųjų privatumą, neturi minėti pavardžių ar kitokių padedančių identifikuoti šį asmenį (ypač nepilnametį) duomenų, susijusių su savižudybe ar bandymu nusižudyti. Skelbdamas informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus bei aplinkybes, kad paskelbta informacija visuomenėje neskatintų savižudiško (suicidinio) elgesio. Skelbiant tokią informaciją, pageidautina pranešti apie esamą arba teikiamą psichologinę ir socialinę pagalbą.“.
Deja, su atvejais kai šio straipsnio nesilaikoma, tenka susidurti itin dažnai. Štai ir visai neseniai ne vienoje žiniasklaidos priemonėje galėjome stebėti filmuotus reportažus, kuriuose aiškiai matomas žmogaus, ketinančio nušokti nuo tilto, veidas. Viena regioninė televizija nuo Palangos tilto skriejančios besižudžiusio žmogaus mašinos vaizdą netgi panaudojo savo užsklandai žinių laidos pabaigoje – taigi tikrai ne su tikslu informuoti visuomenę, o tiesiog norėdama palinksminti „gražiais vaizdais“.
Pavyzdžių, kai žiniasklaidos atstovai nesilaiko savo pačių priimto ir patvirtinto etikos kodekso yra apstu. Tačiau žymiai rečiau tenka girdėti arba skaityti apie Lietuvos žurnalistų sąjungos arba Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reakciją į šiuos pažeidimus. Nesakau, kad tokios reakcijos apskritai nėra, tačiau kitas klausimas – kiek ji girdima viešoje erdvėje? Kiek jos paiso patys žiniasklaidos atstovai?
Todėl manau, kad turime konstatuoti, jog žiniasklaidos savikontrolė mūsų šalyje veikia labai silpnai. O kas vyksta, kai koks nors individas arba institucija pasižymi silpna savikontrole? Neišvengiamai stiprėja išorinė kontrolė, nes sutrikusi visuomenės pusiausvyra turi būti atstatyta. Nesiimu vertinti, ar Seimo valdybos priimti apribojimai žiniasklaidos priemonėms yra teisingi, ar ne. Tačiau manau, jog žiniasklaida ne tik turėtų protestuoti prieš juos, bet ir susimąstyti – ar šie apribojimai nėra padiktuoti ir jų pačių neetiško elgesio bei silpnai veikiančios savikontrolės sistemos?
Baigdamas noriu pasidalinti dar vienu pastebėjimu. Lietuvos žurnalistų sąjunga, protestuodama prieš minėtus Seimo valdybos nutarimus, siūlo sausio 13-ąją paskelbti „Tautos diena be valdžios“. Ar tai, kad savo nesutarimus su Seimo vadovybe bandoma spręsti tarsi susitapatinant su žuvusiais už Lietuvos laisvę, nėra dar vienas akivaizdus įrodymas, kad mūsų žiniasklaidai trūksta sveikos savikritikos?
***
Dr. Paulius Skruibis yra Lietuvos psichologų sąjungos psichikos sveikatos komiteto pirmininkas.