Tik meile savo šaliai apsiginklavusių tūkstančių Lietuvos žmonių drąsa padarė stebuklą. Norėjusio grąžinti mus į vergiją okupanto ginkluotą smurtą sustabdė mūsų vienybės ir ryžto žūtbūt apginti atkurtąją Nepriklausomybę jėga.
Galutinė pergalė buvo mūsų, nors už ją sumokėta didžiausia – mūsų bendražygių ir kovos brolių kraujo ir gyvybės – kaina. Jų vardai ir žygdarbis visada liks gyvi mūsų tautos atmintyje ir istorijos knygose.
Tačiau mūsų atkurtai valstybei tebegrasina kitas – šįkart jau ne išorės, bet dar pavojingesnis vidaus priešas. Tai - „savi“ žmonės, kurie niekada nemąstė ir neklausė, ką gali ir turi duoti savo tautai ir valstybei. Jie temoka egoistiškai naudotis atkurtos valstybės ir atgautos laisvės vaisiais.
Sustabdyti juos, kol dar nevėlu, yra svarbiausias šių dienų uždavinys – toks pat sunkus ir atsakingas, koks buvo valstybės atkūrimas. Susitelkimas ir vienybė padėjo mums nusimesti svetimųjų atneštą nelaisvės jungą. Tikime, kad sugebėję atsispirti milžiniškai okupanto jėgai ir atkurti nepriklausomą valstybę, pajėgsime pažaboti ją valdančių egoistiškų ir neatsakingų žmonių savivalę ir paversti Lietuvą garbinga laisvų ir orių žmonių šalimi.
Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, turi priminti, kad laikas aiškiai ir tvirtai apsispręsti, kuo norime būti. Galime ir toliau likti teritorija, kurios žmonės paklūsta jiems primestai neteisingai ir net nusikalstamai gyvenimo tvarkai. Tačiau galime ir privalome susitelkti dar kartą ir tapti tikrais savo protėvių žemės šeimininkais.
Laisvų žmonių bendrija, kurios gyvenimo gairės ir kelrodės žvaigždės būtų Sąjūdžio kelti tikslai ir idealai, už kuriuos mūsų bendražygiai prieš aštuoniolika metų atidavė savo gyvybę.
Tik pastangos artėti prie Lietuvos, apie kurią svajota ir dėl kurios tiek aukotasi, gali įprasminti Sąjūdžio pradėtą laisvės kovą ir įamžinti šviesų kritusių mūsų bendražygių atminimą.