Aiškumo dėlei, ir norėdamas iš karto užčiaupti kai kurių komentatorių burnas, mėginsiančių teigti, jog esu šališkas, pasisakau – nesu vienas iš tų, į kurių langus tą penktadienį skriejo viskas, kas papuolė po ranka, nesu kokio nors biurokratinio mechanizmo sraigtelis, ar griežtasis funkcionierius, nesu didelės įmonės vadas, ar šiaip, šiltai kokiame nors saugiame poste įsirangęs žmogysta.
Esu vienas iš tūkstančių tų, su kuriais kasdien gatvėse prasilenkiate, tas, į kurio kišenę valstybė įkišusi ranką pasiknaisioja ir pasiima savo dalį, tas, kuris po truputį lipdo savo gimtąją šalį.
Taip pat kaip ir tie tūkstančiai eiliniu šalies gyventojų, nedžiūgauju kasdien išgirsdamas, jog tautos atstovai valdžioje vėl sumąstė naują mokestį ar pakėlė kainą už kokią nors paslaugą ar produktą, bet totaliai - absoliučiai nepateisinu balagano, kuris užvirė sausio 16-ąją.
Tai, kas vyko iki tol, kol žmonės į rankas čiupo Molotovo kokteilius ir akmenis, yra suprantama - tauta negali ir neturi tylėti kuomet valdžia ima mauti kelnes ir godžiai prašyti vis didesnės pyrago dalies. Tačiau kuomet mes imame regresuoti iki laukinių žmonių, tai jau nebegerai.
Protingas su protingu visada ginčą mėgins išspręsti susėdę pokalbio, o ne puls svaidyti vienas i kitą lėkščių. Taip, daug kas sakys, jog jau laukta per ilgai, žmonės jau ir taip sukandę dantis kentėjo. Bet, ponai ir ponios, ar maži vaikai esame? Ar nesuprantame, kas per laikas apgaubė anaiptol ne tik mūsų gimtąją žemelę, bet ir visą apvalųjį žemės rutuliuką?
Daug kas sako, kad viso to nebūtų įvykę, jei valdžios vyrai ir moterys būtų važiavę per miestus ir kaimus, ir kiekvienam asmeniškai aiškinę: „brangieji tautiečiai, supraskite, mums visiems sunku, bet va, jei mes padidinsime tą ir tą mokestį, ar panaikinsime tą ir tą lengvatą, tai krizės dalgis mums nebus toks aštrus“.
Ne, tikrai tokie aiškinimai nebūtų išgelbėję nuo (k)riaušinio penktadienio, nes jei ir būtų aiškintos skaudžiosios mokesčių kėlimo priežastys, žmonės nebūtų norėję klausytis, jie atrėžtų: „ne mes prisidirbome, tad ne mes turime ir srėbti, taip kad būkite malonūs, ištempkite iš duobės mus (ir išlipkite patys) vien tik savo pastangomis“.
Ir dar, neesame maži vaikai, kuriems tėvai turėtų aiškinti: „žinai, negalime tau šiandien nupirkti saldainių, nes mūsų šeimos finansinė situacija tapo sudėtingesnė, bet po kurio laiko mes vėl galėsime tave palepinti saldėsiais“.
Patys būdami sveiko proto supraskime, jog ekonomikos saulutė pasislėpė po debesimis ir dabar teks pagyventi ekonomikos lietaus sąlygomis, bet tai nesitęs amžinai. Taip, bus sunkoka, bet visi surėmę pečius ištempsime.
Mielės baigėsi, ekonomika jau kurį laiką nebesikels. Ir jei išdaušime vieną kitą langą, laimės žiburys neužsidegs. Nors tikimės, jog šių duženų šukės privers kraujuoti valdžios vyrų ir moterų sąžines, bet nemanau, kad taip nutiktų.
O dabar žvilgsnį pasukime i tą pusę, kur galėtume aptikti priežastis viso to nelemto ekonominio juodulio ir Seimo išdaužytų langų.
Visi kaip susitarę bado pirštais į Kubilių ir šaukia – „Tu tu tu!!! Ką tu padarei?! Tu mūsų nemyli!! Tu plėši iš mūsų vaikų ir mūsų pačių rankų paskutinįjį duonos kąsnelį!!“. Bet anei iš vieno, rimbais pliekiančio dabartinę vyriausybę, negirdėjau anei vienos, save priverčiančios susimąstyti, užuominos – „O kodėl yra taip, jog naujoji valdžia taip elgiasi su mumis?“.
Ar nė vieno iš jūsų galvos neaplanko mintis, jog dabartinei valdžiai tenka kabliuoti pašvinkusia košę, kurios išvirė prieš juos valdžios lovį okupavę dėdės ir tetos? Nepatikėsiu, kad jiems būnant valdžioje nebuvo jokių ženklų, jog kažkur tolumoje šmėžuoja pilkasis negandos debesis, ir jog jis anksčiau ar vėliau užslinks virš mūsų galvų.
Jei bloga nuojauta nekankino buvusiojo valdančiojo kabineto, tuomet man norisi paklausti - kas per žmonės dirbo ministerijose ir ministerijų vadovų patarėjų postuose? Geras ūkininkas visada galvoja ne tik apie tai, koks oras yra šiandien, bet koks bus rytoj, poryt ir dar po kelių dienų, nes tik taip jis galės susiplanuoti savo darbus.
Bet vis dėlto esu tikintis ta versija, jog mūsų aukščiausieji žinojo, kokios nesmagios dienos laukia mūsų ateityje, bet kažką keisti jau buvo per vėlu. Kodėl per vėlu? Juk gi metas visiškai nepalankus, visai čia pat rinkimai ir koks turėtum būti savižudis, kad ryžtumeisi nepopuliariems sprendimams, kiekviena bloga žinia prieš rinkimus - tiesiausias kelias į opozicinę mažumą Seime, arba net gal ir baisesnis scenarijus – galimybė atsisveikinti su Seimo rūmų sienomis.
Bet kuriuo atveju tokioje situacijoje nepraloši nesiimdamas gelbėjimo veiksmų – jei pasiseks, ir vėl būsi valdžioje, tuomet gal ir mėginsi kažkaip traukti iš krizės liūno šalį, o jei nepasiseks, ir teks tenkintis trupiniais nuo rinkimų stalo, tuomet galėsi visiems garsiai trimituoti: „va kokie blogi tie kurie dabar valdžioje yra, jie kelia mokesčius, jie jus skurdina, jei būtume mumis patikėję ir iškėlę į valdžios olimpą mus, to nebūtų buvę“.
Matykime truputėlį daugiau nei ši diena, bent kiek toliaregiškesnio mąstymo žmogus supras, jog tai, kas šiandien vyksta, yra pasekmė ankstesnių įvykių. Tad būkime tie, kurie sugeba pažiūrėti į vakar dieną, o ne vien matyti šiandieną (ir kas savaime suprantama, dar svarbiau yra susimodeliuoti rytojų, kad jis būtu geresnis už šiandieną, nes tik taip galėsime išvengti nemalonumų, kurie yra prognozuojami).
Neginu nei esančiųjų, nei buvusiųjų Seime, ir tarp vienų, ir tarp kitų yra gerų ir tik mėginančių nuveikti ką nors gero kitiems žmonių. Suprantu, kiekvieno iš mūsų nusivylimą valdžia, kuri dažniausiai stengiasi laikytis kuo toliau nuo tautos, lyg nuo raupsuotųjų bandos, bet langų daužymas, „vaišinimas“ Molotovo kokteiliais ir mosavimas šakėmis nepadės užmegzti šiltesnių santykių tarp valdžios ir mūsų.
Mokėkime civilizuotai išreikšti nepasitenkinimą tais, kurie mums nepriimtini.
Pačiai pabaigai norėčiau pridurti keletą pastebėjimų.
Kiek vakar teko matyti iš užfiksuotos vaizdinės medžiagos, gausiausiai valdžią lazdomis, akmenimis ir necenzūriniais žodžiais „vaišino“ jauno veido nuo alkoholio apšilę asmenys, kai kurie kalbantys su rusišku akcentu (iš kurių turbūt daliai būtų malonu, jog Lietuva vėl kada nors taptų vienos didelės imperijos dalimi (jokiu būdu neturiu nieko prieš, prieš kitų tautybių taikius ir geravalius žmones).
Leidžiu sau susilipdyti išvadą, jog didžioji dalis smurtauti nusiteikusių ir nepasitenkinusiųjų, rinkimų dieną buvo užimti kitais reikalais, o ne savo pilietinės valios išreiškimu. Tad man norisi paklausti, kokią jie turi teisę kelti savo balsą (ir akmenį) prieš valdžią dabar, jei praėjusį rudenį savo balso niekam neatidavė. Tiems „didiesiems kovotojams už teisybę“ surengtas mitingas tapo puikiu pretekstu pasiautėti ir išlieti jaunatviškos energijos perteklių.
Būkime budrūs, dabar susiklosčiusi situacija tampa itin palankia terpe piktžolių suvešėjimui, kitaip tariant, populistai dabar išgyvens aukso laikotarpį. Kaip ištroškęs už lašelį vandens atiduotų bet ką, taip ir mes, apimti pagiežingo pykčio, galime paduoti ranką bet kuriam, kuris pažadės pusę karalystės. Bėgdami nuo vilko, neužgriūkime ant meškos, išlaikykime budrumą, kad vėliau netektų dar labiau gailėtis. Nesileiskime engiami, bet nesileiskime ir provokuojami.