Dar silpnos Lietuvos profsąjungos nesugebėjo suvaldyti pykčio pritvinkusių žmonių, todėl ne visi patraukė Gedimino prospektu link Vyriausybės. Algirdas Paleckis norėjo vadovauti, bet jam nepavyko. Tai, kas įvyko – spontaniškas per daugelį metų susikaupusios žmonių neapykantos Lietuvos Respublikos valdžiai prasiveržimas. Vien radikalų provokacijomis to nepaaiškinsi, nors suinteresuotieji jau ieško jiems patogaus atpirkimo ožio.
Koalicinės vyriausybės reformos - tik žiežirba ilgai kauptos parako statinės sprogimui, po kurio iš pirmo plano išnyko taikioji protesto akcijos dalis.
Profsąjungų mitingas prabėgo ramiai, bet ar taikius reikalavimus kas nors išgirdo? Ar protestuojančiųjų atstovus priėmė Lietuvos ministras pirmininkas? Daugeliui likusiųjų prie Seimo jau nebeužteko žodžių savo pilietinės pozicijos išraiškai. Pirmą kartą per 18 nepriklausomybės metų.
Ne tik nacionalsocialistai ar chuliganai, bet ir pensininkai, smulkieji verslininkai, studentai, darbininkai, bedarbiai tuo metu rėkė „Valinską, Valinską“. Bet jo nebuvo. A.Valinskas išsigando minios. Kaip ir visi stovintys Seimo languose. Bet ar ne jų priimti sprendimai subūrė šiuos žmones?
Lietuvis, ilgą laiką buvęs liudininkas valdžios ir stambaus kapitalo santuokos puotoj, staiga nustojo tik stebėti procesą. Sausio 16-ąją jis pagaliau ryžtingai priėjo prie stalo ir jį apvertė, sakydamas: „Kiek gi galima tyčiotis?“
Todėl sausio 16-oji – tai psichologinio lūžio diena, kai žodį, kurio niekas nebegirdėjo, galiausiai pakeitė veiksmas. Barbariškas, baisus, bet anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.
Milžiniška socialinės įtampos pripildyta atmosfera galiausiai sprogo. Valstybei, dešimtmečiais nesirūpinusiai socialiniu teisingumu, duotas aiškus signalas – toliau taip tęstis nebegali. Imituojant arba išvis neegzistuojant dialogui tarp sėdinčio valdžioje ir stovinčio gatvėje, ateina akimirka kai stovintis gatvėje pradeda veikti.
Kokiu pavidalu beapsireikštų valdžia: ar vadinamaisiais socdemais, ar vadinamaisiais liberalais, ar vadinamaisiais konservatoriais, ar vadinamuoju teise ir teisingumu, ar vadinamuoju tautos prisikėlimu, sausio 16-oji yra diena kai žodžiai VALDŽIOS ATSAKOMYBĖ turėtų įgauti naują prasmę.
Nes jeigu jie ir toliau skaitysis tik su VP berniukais ir LEO LT, MG Baltic ir kitais, valdys jau nebe jie, o išalkusios masės.
Nuo šiol puikybė ir arogancija, vienašališkumas ir nekompetencija bijos ne tik rinkimų, bet ir įsiutusios, nekontroliuojamos minios, kurios pyktį patys puoselėjo 18 nepriklausomybės metų. Juk tądien žmonės prie Seimo rūmų labiau už viską nekentė bedugnės, esančios tarp jų ir valdžios, todėl ir skandavo stebėtinai greitai arogancijos sinonimu tapusią Seimo vedėjo pavardę.
Net jei Andrius Kubilius kartoja, jog Vyriausybė nekeis savo kurso, net jei Vytautas Landsbergis vėl ir vėl ieško Rusijos įtakos, net jei Arūnas Valinskas sako, jog tūkstančius nusivylusių Lietuvos žmonių jis iškeitė į pietus su Norvegijos parlamento vadovu, aš, vis dėlto, tikiuosi, jog pasąmonėje sausio 16-sios pamoką jie suprato.
Nes jeigu nesuprato, nepasisekė ne tik jiems, bet ir mums visiems. Ten kur valdžią perima minia, demokratija baigiasi.