Taip pat lengviausia yra ir padidinti mokesčius, po to juos sumažinti, padidinti algas ir vėl nurėžti, uždrausti ką nors, po to vėl leisti. Trypčioti vietoje ir bėgioti ratais. Kada tai baigsis?
Akcentuojamos vien tik trumpalaikės smulkmenos, mokesčių keitimai, naujas įstatymas, nuo kelių valandų leisti tautai gerti, nuo kelių – ne, kitos nežymios reformos, atominės elektrinės likimo
klausimas – taip, mano nuomone, net tai yra smulkmena, kai nėra jokios strategijos, smulkmena, palyginti su tais darbais, kuriuos išties būtina daryti.
Kada Permainų koalicijos lyderiai suformuos modernią, ilgalaikę, naujausiomis tendencijomis paremtą Lietuvos vystymosi strategiją, kurios esmė yra visokeriopa orientacija „wikinomikos“ – ekonomikos, paremtos atvirosiomis technologijomis, laisva, visiems prieinama informacija, – link?
Orientacija į „wikinomiką“ leistų Lietuvoje palaipsniui kurti išties laisvą rinką, padėtų natūraliai silpninti monopolijas, oligarchines struktūras, mažinti korupciją, kurti energetinį saugumą, maksimaliai efektyviai naudoti išteklius, kurti išsilavinusią, laisvą visuomenę, atsparią įvairioms manipuliacijoms.
„Wikinomikos“ esmė – laisva, jokiais dirbtiniais ribojimais, tokiais kaip patentai, licencijos ir pan., nesuvaržyta informacija. Tai moderni sistema, leidžianti patogiai tvarkyti informaciją ir ja keistis. Gausėjant laisvai informacijai, sparčiai atsiranda inovacijų, naujų idėjų, kurios leidžia labai efektyviai spręsti ekonomines, socialines, aplinkosaugos ir kitas problemas.
Taip kuriamoje sistemoje jau dabar esantys įvairių problemų
sprendimo būdai pasiekia tuos, kuriems jie yra aktualūs. Daugelis
dabartinių Lietuvos problemų jau yra išspręstos. Tik sprendimai
nepasiekia tų, kurie apie permainas svajoja ir turbūt laukia, kol jos
nukris iš dangaus.
Vienas inžinierius sukonstravo nepaprastai efektyvų šildymo katilą, kiti
stato naujus ir renovuoja senus namus, naudodami presuotus šiaudus (užbėgsiu
už akių – tokie namai nedega, jų nesugriaužia pelės, jie atitinka visus
dabartinius pastatams taikomus reikalavimus ir netgi juos lenkia), tačiau
valdžiai tam trūksta pinigų, net kai tokia galybė
statybinių medžiagų supūdoma laukuose.
Kiti ekspertai rodo akivaizdžius skaičius, kiek milijardų valstybė sutaupytų valstybės įstaigose įdiegdama vien tik laisvą programinę įrangą ir naudodama atvirus standartizuotus
dokumentų formatus, tačiau tikriausiai tai mūsų dabartinei valdžiai neatrodo
kaip permainos, vyriausybės programoje apie tai – nė žodžio.
Kiekvienas skaitytojas, manau, gali pasakyti dar daugybę kitų labai racionalių
pasiūlymų, bet šiuo metu nėra būdų, kaip visas šias idėjas būtų galima
surinkti ir išplėtoti.
Pradėjus naudotis „wikinomika“, biurokratinis valstybės aparatas taptų
visiškai skaidrus – čia būtų matomi visi siūlymai, įstatymų
projektai, kuriuos visiems būtų galima argumentuotai komentuoti.
Būtų aiškiai matoma, kur išleidžiamas kiekvienas mokesčių mokėtojų centas.
Taip būtų užtikrinama, kad visada, kai tik pasitaikytų galimybė, biudžeto
lėšos būtų naudojamos atvirosioms technologijoms ar atviriems moksliniams
tyrimams, o visa informacija būtų laisvai prieinama visiems.
Neįmanoma visiems išdalinti pinigų – biudžetas ne guminis, o
informaciją galima kopijuoti kiek tik norima. Ar per ateinančius
protestus kas nors išeis su šūkiu: „Mums nereikia jokių išmokų, pašalpų
ir lengvatų, mums reikia laisvos informacijos ir mes savo rankomis
susikursime gerovę“?
Tai ypač palanku mažoms valstybėms, tokioms
kaip Lietuva, kurios turi galimybių dinamiškai keistis ir taip prisitaikyti
prie naujausių pasaulio tendencijų. Žinoma, tam reikia atsimerkti,
apsidairyti ir išlįsti iš standartinių mąstymo rėmų. Nepabijoti atsisukti į
vertybes ir idėjas, kurios dar tik pradeda
savo kelią ir kurios neabejotinai bus esminės ateityje.
Šį klausimą privalo labai atidžiai išnagrinėti įvairių sričių ekspertai –
jei apskritai dar kam nors rūpi keisti padėtį iš esmės.
