Bent jau sprendžiant iš kelerius metus trukusių spaudos trimitavimų apie
Baltijos tigrus, valdžios džiūgavimų dėl vis augančios ir augančios
ekonomikos, nekilnojamojo turto ekspertų begalinio brangimo prognozių
ir verslininkų užmačių atsivežti vieną kitą milijoną „trūkstamos darbo
jėgos“ iš Kinijos bei Afrikos – turėjo būti būtent taip.
Tačiau netruko paaiškėti, kad ekonominiai dėsniai visgi galioja ir mums,
Marijos žemės gyventojams. Akis akin susidūrus su globalaus pasaulio
realijomis belieka tik užjausti tuos, kurie patikėjo ekspertų ir spaudos
pasakomis ir 2007–2008 m. pasirašė ilgametes savanoriškos baudžiavos
bankams sutartis.
Na, ir pasidžiaugti, kad dėl „nelanksčių įstatymų“, kuriais taip
piktinosi verslininkai, nespėta čionai atgabenti to milijono „pigios ir
kokybiškos“ multikultūrinės darbo jėgos. Įdomu, ką tos įvairiaspalvių migrantų minios
darytų dabar– ūmaus nedarbo augimo situacijoje? Ar tik nebūtų tapusios
pagrindine smogiamąja radikalių naujai-kairiųjų frontininkų jėga?
Juk jau
buvo rašyta apie tinklapius ir naujai-kairiuosius judėjimus, dedančius
daug pastangų, kad Paryžiaus, Atėnų bei Londono protestų vaizdeliai
pagaliau taptų ir Vilniaus landšafto dalimi.
Multikultūralizmas, rasinė bei etninė įvairovė ir yra viena pagrindinių
prielaidų tiems vaizdeliams atsirasti. Tai nesunku pastebėti pasižiūrėjus
jų vaizdo įrašus.
Nenuostabu, kad stambiųjų verslininkų ir naujųjų-kairiųjų aktyvistų
pozicijos dėl Lietuvos multikultūralizavimo „būtinybės“ bei
„neišvengiamumo“ šiuo atveju sutapo. Viską valdo interesai – vieniems
reikėjo nereiklių, savo teisių neišmanančių ir apginti negalinčių
kitakalbių vergų, kurie gyventų po 30 žmonių viename kambaryje ir dirbtų
po 12 val. per parą 6–7 dienas per savaitę, kitiems – „naujojo
proletariato“, kurį galima pakurstyti masiniams neramumams ir ant kurio
sprando revoliucingai įjoti valdžion. To proceso technologija populiariai
išdėstyta laisvai prieinamuose V.Uljanovo-Lenino ir L.Bronšteino-Trockio
raštuose.
Tačiau, dėkui Dievui, buvo nespėta to padaryti, ir Lietuva kol kas
gali lengviau atsikvėpti: multikultūrinės visuomenės kūrimą tik apie savo
pelnus galvojantiems verslininkams ir revoliucijų ištroškusiems
naujiesiems-kairiesiems teks atidėti iki kito ekonominio ciklo
pakilimo etapo.
Bet ir be įvairiaspalvio „naujojo proletariato“ mūsų visuomenėje sužydo
seniai nematyti masinio protesto žiedai. Žinoma, kur kas kuklesni, nei
multikultūriniuose paryžiuose ir londonuose, bet visgi pakankamai
įspūdingi.
Spaudoje pasipylė straipsnių lavina, kuriuose nustebę žurnalistai
kamantinėjo visokius diplomuotus išminčius: kodėl tie vaizdai tokie
panašūs į tai, ką mes matėme 1990–1991 – kovų dėl laisvės – metais? Kodėl
praradę darbus ar kažkiek pajamų žmonės taip draskosi? Tai negi jiems
nepakanka laisvės, kurios pilna mūsų televizijos ekranuose ir spaudos
puslapiuose ir kurią galima rieškučiomis semti per kiekvienus Seimo ir prezidento
rinkimus? Ko jie nori, tie neprestižinių Vilniaus rajonų ir provincijos
gyventojai?
Diplomuoti, daktaruoti ir net habilituoti išminčiai netyli. Jie oriai
mums pasakoja apie vartotojišką visuomenę, praradusią gebėjimą vietoje
materialinių tenkintis kultūrinėmis vertybėmis, apie sumažėjusį
dvasingumą ir nelankomas šiuolaikinio meno parodas, apie tamsuolių
protestus prieš Gugenheimo muziejaus statybas ir Mačiūno šiukšlių
kolekcijos pirkimą, apie tai, kad tautoje trūksta tolerancijos kitų
spalvų ir orientacijų žmonėms bei apie tai, kad evangelijose parašyta, jog
į Rojų lengviau įjoti kupranugariui, nei turtuoliui, ir kitas
psichoterapines tiesas. Pasakyti jie turi ką, bet kažkaip vis
neišgirstame atsakymo apie tą laisvę.
Prisiminkime vieną paprastą ir visiems žinomą tiesą, kurios kažkodėl vis
nepamini apie laisvę ir dvasines vertybes praradusią vartotojišką
visuomenę postringaujantys išminčiai – o kas gi yra faktinis tos laisvės
matas laisvosios rinkos ir demokratijos sąlygomis?
Laisvės apibrėžimų yra keletas, bet paprastai laisvė suprantama, kaip
žmogaus galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis, judėti ir veikti.
Bendrąja prasme tai yra kokio nors įvykio baigties pasirinkimo galimybė,
todėl tų pasirinkimo galimybių stoka ir yra laisvės nebuvimas.
Kuo didesnės pasirinkimo galimybės – tuo jūsų laisvė didesnė. O kas yra
pagrindinė ir būtina pasirinkimo galimybių prielaida laisvos rinkos ir
demokratijos sąlygomis?
Ogi pinigai. Tiksliau – jų kiekis. Žmogus faktiškai yra laisvas tiek,
kiek turi pinigų.
Paimkime kad ir judėjimo laisvę. Juridiškai visi lietuviai gali judėti,
kur panorėję, bet vienas sukrapšto pinigų tik mėnesiniam autobuso
bilietui po Vilnių važinėti, o kitas – gali kas savaitgalį skristi
pietauti vis į kitą pasaulio šalį. Akivaizdu, kad jų galimybės realizuoti judėjimo
laisvę skiriasi.
„O žodžio laisvė?“, – paklaus skeptikai. Lygiai tas pats – televizijos
kanalo ar laikraščio savininko galimybės realizuoti savo žodžio laisvę yra
nepalyginamos su žmogaus, kurio žodžius geriausiu atveju girdi tik jo
žmona ir kaimynai.
Arba gyvenimo kur nori laisvė. Įsivaizduokime – atvyko du žmonės į Kuršių
neriją, susižavėjo šiuo nuostabiu gamtos kampeliu ir pamanė, kad norėtų
čia nugyventi savo paskutines dienas senatvėje. Vienas – vidutinių pajamų
atstovas – pasvajojo ir išvyko atgal, o kitas – guvus verslininkas –
sumaniai ir reikiamai investavo atitinkamą pinigų kiekį, ir
kopose išdygo jaukus namelis. Matome, kad ir šios laisvės realizavimas
priklauso nuo pinigų.
Kaip bebūtų liūdna, tačiau pinigai yra faktinės laisvės mato vienetas, ir
todėl žmonės, kurie protestavo prie Seimo bei Vyriausybės, iš esmės ir
atėjo išreikšti nepasitenkinimo savo faktinės laisvės suvaržymais, kurie
kyla dėl ekonominės šalies padėties bei naujosios Vyriausybės politikos.
Ir būkite geri – baikite tas demagogijas apie „nudvasėjusius budulius“,
pamėgusius sotų maistą ir nuosavą stogą labiau, nei laisvę.