Kalba ne vien per žiniasklaidą, ne vien žurnalistai ir ne vien susiėję kaimynai ar šeimos bičiuliai. Kalbama garsiai, kalbama piktai, kalbas papildant ne tik plakatais, iškeltais kumščiais, bet ir sviestais akmenimis, išdaužtais stiklais, praskeltomis galvomis.
Tad kas gi atsitiko, dėl ko toks triukšmas kilo, kada ir kaip jis galėtų baigtis? Juk mažai, ekonominiu požiūriu silpnai visuomenei, kuri tik taip neseniai ir sunkiai iškovojo savo nepriklausomybę, tarptautinį pripažinimą, kilusios stichiškai ar piktavalių sukeltos riaušės valstybei ir žmonėms yra tokios pavojingos bei bet kokiu požiūriu žalingos. Argi žmonės lyg maži vaikai taip ir nesuvokia, kad pavojinga žaisti su „degtukais”, kada pagelbėti pasiruošęs Rytų „ugniagesys”, kaip ir prieš 69 metus, yra tas pats, yra toks pat agresyvus, tik gal dar stipresnis ir piktesnis. Tad pasvarstysiu ir aš, kas galėjo ir gali būti šiandien kitaip.
Prasčiausias užsiėmimas – ieškoti kaltų.
Natūralu, kad visados stengiamasi paaiškinti vieną ar kitą reiškinį, o jeigu dar ir kas nors blogo nutinka, tai ir kaltų paieškoti. Dažniausiai visos tikros ir tariamos negerovės labai aštriai keliamos prieš rinkimus. Tada kritiškų kalbų negailima savo oponentams ir ypač, jeigu jie buvo valdžioje. Tik aštrios kritikos laikas negali tęstis labai ilgai, mėnesiais ar metais jau po rinkimų. Užsitęsusi kritika gali duoti atvirkščią poveikį, sukelti gailestį pralaimėjusiems, arba labai dideles abejones dėl naujosios valdžios gebėjimų, tikro ir nuoširdaus žinojimo, ką reikia daryti, kaip dirbti geriau, efektyviau, daugumai žmonių naudingiau.
Nebuvo ir nėra tokios valdžios, kuria visi būtų patenkinti ir kurios nesurastum už ką pabarti, švelniau ar aštriau pakritikuoti. Kritika – geras dalykas, nes kiekvieną priverčia geriau apgalvoti savo veiksmus, darbus, jų pasekmes. Bet kritika privalo būti objektyvi, esminė, jokiu būdu neįklimpusi į smulkmenas, arba į tuos dalykais, kurie esamu metu ne nuo mūsų priklauso.
Šiandien, manau, iš abiejų pagrindinių politinių pusių, kairės ir dešinės, bei kitų politikų, kurie dabar yra valdančioje daugumoje, Vyriausybėje, ir tų, kurie buvo anksčiau valdžioje, yra per daug kritikos už tuos dalykus, kurie ne nuo mūsų priklausė, priklauso ir priklausys. Lietuvą užgriuvusi finansinė, ekonominė krizė nėra Lietuvos politikų nuopelnas. Lietuva nėra uždara valstybė, ir jokiomis priemonėmis negalime apsisaugoti nuo pasaulyje, net toli nuo mūsų, vykstančių įvairiausių reiškinių. Nesvarbu, ar jie būtų susiję su fiziniu žemės plokščių judėjimu, klimato pokyčiais ar su visuomene, žmonių ir gyvūnų ligomis, valstybių politika, ekonomika, finansais ir kitais jaudinančiais, negerais dalykais. Tad tą ar kitą partiją kaltinti, kad ji atvedė Lietuvą į dabartinę ekonominę, finansinę krizę, ją sukūrė, arba barti, kad už dienos kitos dar neišvedė, yra pats tuščiausias užsiėmimas.
Ne Lietuvos politikai sprendžia, kiek po pasaulį važinėja ešelonų nepadengtų dolerių, ir ne Lietuvos bankui net juos suskaičiuoti, o juo labiau – suvaldyti. Dabartinė pasaulinė finansų padėtis yra tokia sunki ir sudėtinga, kad vargu ar kas nors gali prognozuoti, kokia valiuta po metų kitų valstybės ir didžiosios kompanijos tarpusavyje atsiskaitys ir kas ją išleis. Galbūt tie, kurie šiandien yra supirkę didžiausias aukso atsargas, o gal tie, kas valdo ir sugeba eksploatuoti, realizuoti pagrindinius energijos šaltinius. Kai kurie prorusiškai politikuojantys ekonomistai ir finansininkai džiūgauja ir pranašauja labai greitą JAV dolerio virtimą dulkėmis, o gal net ir JAV, iki šiol buvusios galingiausios pasaulio valstybės, saulėlydį, subyrėjimą. Džiūgaujantiems ir JAV kracho belaukiantiems pranašams labai pravartu priminti tokį nelabai gražų, bet teisingą žmonių pastebėjimą: „Kol riebusis suliesės, tai liesasis ir padvės“.
Kad ir kaip bebūtų pasaulyje, kaip būtų sprendžiamas didžiųjų valstybių ir jų valiutų, ekonomikos likimas, mums tikrai daug svarbiau rūpintis savo reikalais, greitu ir kuo patogesniu prisitaikymu prie bet kokių sąlygų. Todėl esant dabartinei ir panašioms krizinėms, kritinėms situacijoms, valstybėje būtinas kuo glaudesnis visuomenės sutelkimas, kuo didesnis politinio, protinio, intelektualinio, moralinio ir kito žmogiškojo potencialo sukaupimas, visų esamų visuomenės galimybių išaiškinimas ir jų panaudojimas. Juk nėra svarbesnės užduoties politikams ir dabartinei kartai, kaip su mažiausias nuostoliais perplaukti mūsų laikmečiui tekusią pakankamai gilią ir neramią krizių jūrą, vėl pajusti tvirtą ekonominį pagrindą, o tada istorikai, politologai tegul aiškinsis, kas stipriau irklavo, tiesiau vairavo, kieno ir kokie sprendimai buvo teisingesni. Kartais atrodo, kad Lietuvoje ketverius ar net aštuonerius metus irkluojama vienu kuriuo nors irklu, o po rinkimų jau kitu, bet vėl vienu. Būtų gerai, kad atsirastų tokie irkluotojai, kurie nors kurį laiką sutartų irkluoti kartu. Gal tada tikrai visas negandas, kaip ir 1991 metų sausio 13-osios naktį, lengviau iškęstume.
Tiesa gerai, bet kas už jos?
Tikrai nesakau, kad norėčiau gyventi melo, ar žydrų liuzijų valstybėje. Žmonėms būtina žinoti tiesą. Tik ar vien tiesą? Sunki, skaudi tiesa, tiesa be vilties, be išeities, be perspektyvos sulaukti šviesesnės, geresnės dienos nesakoma net ligoniui. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos visuomenė yra ligonis, bet nėra politiškai ir labai gyvybinga, sveika, ramiai ir drąsiai galinti įveikti ekonomikos griūtis, perplaukti krizių jūras. Žmonės labai greitai pripranta prie geresnio gyvenimo, pamiršta praeitį, ir dėl to net nežymus gyvenimo pablogėjimas priimamas labai nerimastingai ir sunkiai. Reikia nepamiršti, kad daliai gyventojų jis ir iki šio buvo nesaldus, neatitiko jų puoselėtų vilčių, o dar kita dalis kaip buvo, taip ir liko prisirišusi prie ankstesnės, sovietinės sistemos. Be abejo, įsisiūbuojanti krizė dar labiau pagilins socialinę atskirti, kuri ir taip buvo gili. Todėl šiuo metu kad ir kuri partija ateitų į valdžia, kokia būtų suformuota Vyriausybė, visiškai blogų naujienų žmonės neišvengs. Tik ir blogas žinias galima pasakyti vienaip, o galima ir kitaip. Galima kalbėti ir gąsdinti, galima kalbėti ir drąsinti. Va, tokių drąsinančių kalbų šiandien labiausiai ir trūksta.
Gerai prisimenu sunkų pokarį, kolektyvizacijos pradžią, kai jau nuo žiemos vidurio žmonėms iškildavo ne gyvenimo, bet išgyvenimo klausimas. Kuo pašerti gyvulius, pamaitinti vaikus, atiduoti didžiules užkrautas pieno, kiaušinių ir kitų produktų duokles valstybei, pasirašyti ir sumokėti pinigines paskolas, vadinamąsias obligacijas. Sunku buvo tėvams, labai sunku, o dar mūsų augo net septyni vaikai, kuriuos reikėjo aprengti, apauti, ir septynios burnos, kurias reikėjo pavalgydinti. Tik tėvai per dienas neaimanavo, nesirovė sau plaukų ir mūsų nevarė iš namų, bet sakydavo: „Va, ateis pavasaris, pasisodinsime bulvių, daržovių, vasarą grybausime, uogausime, visi dirbsime ir kaip nors ištversime“. Taip ir augome, nuo paties mažiausiojo dirbome ir šiaip taip ištvėrėme. O kai ateidavo šeštadienis, mama su seserimis nuravėdavo gėlių lysves, mes iššluodavome kiemą ir viskas atrodydavo ne taip jau blogai. Svarbiausia, kad būtų tarpusavio sutarimas, būtų noras dirbti, būtų galimybės ką dirbti ir gali jaustis, kad esi nepaliktas, neužmirštas, nesi nereikalingas.
Tuo primityviu pavyzdžiu norėjau pasakyti, kad visada visiems reikia palikti viltį išgyventi, palikti vietos nors mažam džiaugsmui ir pagalvoti bei pasistengti, ką vienoje ar kitoje situacijoje galėtum dirbti, uždirbti ir nors minimaliai pragyventi. Štai ko šiandieninėje situacijoje Seimo politikams ir Vyriausybės nariams labiausiai trūksta: kalbų ir pastangų apie darbą, gamybą, gražios ir tvarkingos aplinkos sukūrimą, rūpinimąsi kiekvienu žmogumi. Įtikėję ir per daug sureikšminę laisvąją rinką, patikės jos galiomis viską reguliuoti ir sureguliuoti ekonomikoje, mes pamiršome, kad ji kartais taip susireguliuoja, kad virsta tikra mėsmale, kurioje traiškomi ir žmonių gyvenimai, nes nėra ekonomikos be gyvų, be dirbančių žmonių.
Nepamiršti valgančiųjų, bet saugoti dirbančiuosius.
Nėra valstybės be mokesčių, be valstybės biudžeto, iš kurio galima skirti lėšų ne tik pensijoms, gydymui, švietimui, kultūrai, krašto gynybai, infrastruktūrai, bet ir visų valstybinių institucijų išlaikymui. Iš kitos pusės, visais laikais ir visur žmonės nenorėjo, nenori ir nenorės mokėti mokesčių. Ypač didėjančių, jeigu jie viršija žmonių galimybes ir sveiko proto ribas. Bandyti gaivinti ir palaikyti ekonomiką didesniais mokesčiais yra tas pats, jeigu sausros metu lieptume iš šulinio daugiau semti vandens, pamiršdami, kad taip tik greičiau išvysime šulinio dugną. Tad dažniau ir daugiau semiant, reikia labai akylai stebėti, kiek ir kaip greitai šulinys vėl pasipildo. Mokesčių šaltiniai įvairūs, bet ne dugne.
Kuo valstybėje bus sukurtas didesnis bendrasis vidaus produktas, vadinamasis BVP, t.y, pagaminta daugiau prekių, daugiau jų parduota, suteikta daugiau paslaugų, tuo ir BVP bus didesnis. O tai galima pasiekti, jeigu kuo daugiau ir našiau žmonės dirbs. Jeigu daugiau ir našiau dirbs bei daugiau uždirbs, tada ir mokesčių daugiau bus galima surinkti, o kartu - turėti didesnį ir dosnesnį valstybės biudžetą. Taigi, mokesčių didinimas, tai tik laikinas ir dažnai valstybės bendrai ekonomikai kenkiantis sprendimas, vedantis tik prie greitesnio valstybės biudžeto dugnopasiekimo.
Dirbančiųjų, darbo vietų išsaugojimas kiekvienai Vyriausybei yra vienas svarbiausių uždavinių. Ir ne vien ekonomikos, mokesčių surinkimo, bet ir socialiniu požiūriu. Pastarasis yra net svarbesnis, nes nė viena užsienio kariuomenė negali taip pakeisti valstybės raidos, kaip jos pačios darbo ir pragyvenimo šaltinio netekę, viskuo nusivylę ir ant visų supykę piliečiai. Todėl manau, kad labai blogą pavyzdį parodė pati Vyriausybė, paskelbusi naują saulėlydį (atrodo, iš kur čia gali būti saulėlydis, jeigu saulė ir gerai patekėjusi dar nebuvo). Visada nupurto šiurpas, kai išgirstu paniekinančiai tariamus žodžius „klerkas“, „biurokratas“. Iš kur tie žmonės, ar tai ne mūsų pačių artimieji, dažniausiai labai gabūs, kvalifikuoti ir sąžiningi darbuotojai, be kurių jokia valstybė, jokia visuomenė neišsiverčia?
O dabar ant jų pirmųjų užkabintos atpirkimo avinėlių etiketės. Tai gal ne jie negerai ir ne tą darbą dirba, bet jų vadovai, ministrai, departamentų ir tarnybų viršininkai nesugeba atrinkti, kurie darbai tuo ar kitu metu valstybei yra svarbiausi, kaip juos geriausiai organizuoti. Išmesti į gatvę galima greitai, bet kas bus toliau? Gale sodo ir nukritusius obuolius gaila papilti, o čia žaidžiama su žmonėmis. Jeigu yra sunkmetis, tai gal galima sudaryti sąlygas dirbti ne visą darbo dieną, ne visą savaitę, bet nepalikti žmonių darbo biržų pastumdėliais, potencialiais riaušininkais, kurie labai greitai gali visiškai nusivilti ne tik savo valstybe, bet ir gyvenimu.
Daugeliu atveju reikia tik pasidžiaugti, jeigu krizės metu žmogus sugeba sukurti, išlaikyti verslą, svetur kažką pigiau nupirkti, čia atvežti ir parduoti arba pagaminti, suteikti paslaugą kitiems, o kartu ir save, savo šeimą išlaikyti. Ar visa tai nėra reikalinga? Ar būtina eiti lengviausiu keliu ir sukurti tik tokią aplinką, tokius reikalavimus, kad ir šie žmonės turėtų atsidurti bedarbių gretose? Jeigu ką šiandien reikia inventorizuoti, tai tik darbo vietas ir kiekvieną jų laikyti valstybine vertybe. Bet kurios darbo vietos išsaugojimui turi būti skiriama daug daugiau dėmesio, negu atskiram medžiui miške. Medį nukirsi – baudą tikrai gausi, darbo vietos neišsaugosi - tai tik tavo reikalas. Bet taip neturėtų būti.
Čiupo lazdą profsąjungos, bet ne už to galo.
Šiaip per pastaruosius metus apie profsąjungas, jų veiklą mažai teko girdėti, lyg jų ir nebuvo. Tačiau štai, ateina koks neramesnis laikotarpis ir profsąjungos, gal ne tiek profsąjungos, kaip jų vadai, tampa tikromis televizijų kanalų žvaigždėmis, kurios po kelių surengtų piketų ar kelių blokadų nuo mitinginės bačkos labai sėkmingi nužengia į Seimą ar kitą aukštesnį postą ir ten vėliau užgęsta. Kiekvienoje valstybėje stiprios, masinės, įtakingos profsąjungos tiesiog būtinos. Ir ne vien karui su darbdaviais, bet gal priešingai: padėti darbdaviui sutelkti gerų, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvą, kuriais galima pasitikėti, o darbuotojams – pasijusti, kad jie nėra palikti tik darbdavio gerai valiai, kad yra su kuo pasitarti, kaip geriau pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, kad gali jaustis saugesni.
Būdamas Seimo nariu labai norėjau, kad šalia Valstybinio socialinio draudimo fondo įsikurtų atskirų šakų profsąjungų pensijų fondai, kaip švietimo, medicinos darbuotojų, ūkininkų ir kt. Tačiau tada buvusių Laisvosios rinkos instituto vadų buvau suniekintas, nes jų nuomone, galėjo kurtis tik privatūs, visiškai laisvi nuo bet kokios kontrolės ir veikiantys laisvosios rinkos principais fondai. Tokiais siūlymais nesusidomėjo ir profsąjungos, matyt, galvojo: o kam tas papildomas vargas?
Nežinau, kodėl, bet šiuo metu visi pamiršo rengti vienų ar kitų specialybių, šakų darbuotojų didesnes konferencijas, suvažiavimus, kuriuose būtų ne tik aptariamos iškilusios problemos, pasikvietus Vyriausybės atstovus, Seimo narius, jiems išsakomi visi priekaištai, įteikiami parengti dalykiniai dokumentai, įstatymų ar nutarimų projektai, rezoliucijos ir pan. Profesiniai suvažiavimai – tai ir savotiškos tos ar kitos profesijos, darbuotojų šventės, jų pagerbimas.
Mitingai gali būti tik paskutinė, kraštutinė politinė masinė priemonė, kai reikalaujama radikalių pokyčių. Tik kas duos garantiją, kad surengtas mitingas duos daugiau pozityvių vaisių, negu negatyvių? Kur garantija, kad paskubomis ambicingų profsąjungos vadų surengtas mitingas neperaugs į riaušes ir neatneš daugiau žalos visai valstybei, jos prestižui ir saugumui, užuot prisidėjus prie dalykinio klausimo išsprendimo?
Žinoma, surengti mitingą daug paprasčiau, emocingiau ir pigiau. Nupaišai keletą pikantiškų plakatų, skambių ir rėksmingų šūkių, suorganizuoji vieną kitą dešimtį pusiau etatinių šauklių, ir pirmyn. Mitingai, piketai būtinai bus filmuojami, transliuojami, aprašomi laikraščiuose ir dar ilgai ilgai minimi. Tokia jau ta mūsų demokratija, leidžia čiupti jautį už ragų, nors kartais galima ir protingai susitarti, kad ariama vaga būtų tiesesnė, gilesnė ir vertingesnė.
Kas paragins dirbti, tvarkytis?
Šiandien televizijos, radijo laidose apie daug ką kalbama, diskutuojama. Pilna įvairiausių siužetų apie vagystes, nusikaltimus, avarijas, šeimyninius barnius. Politikai ir politika virto pačia pigiausia žaliava pramogoms, pašmaikštavimui. Seimo nario nosies patrynimas pirštu bus tikrai pastebėtas ir aptartas, bus aptarta, kaip ir kas kuo rengiasi, ką valgo, ką laiko savo namuose, viešbutyje, šaldytuve, puode ir pan. Ne tik eterio laiką, bet ir savo sąmone baigiame prikimšti pačios lėkščiausios banalybės. Kartais imi ir pagalvoji: ir kaip mūsų valstybė laikosi? Iš kur ta elektra atiteka ir kodėl dar traukiniai, autobusai važiuoja? Tiesa, lietuviškos oro kompanijos lėktuvai jau nebeskraido.
Prisižiūrėję karštų vaizdų iš Graikijos, Islandijos, Prancūzijos pasijuntame, kad ir mes ne iš kelmo spirti. Vienas kitas spyris į Seimo langus ir štai jau „didvyriai“, jau „civilizuoti“. Tik nėra sukurtos nė vienos valstybės, nutiesto kelio, pastatyto miesto, tilto, netgi namo be darbo. Ar tikrai nepaskubėjome pamiršti, nuvertinti darbo, žmogaus kūrybos? Gaila, labai gaila, kad darbas, kuris mums sukuria gerovę, sukuria patogumus, jaukumą, liko tik tarp kitko. Nieko nėra blogiau, kaip apsiprasti su netvarka, nevalyvumu, savo žemės, aplinkos negerbimu, jos nepuoselėjimu. Kalbėti apie darbą, tvarką tapo tiesiog nemadinga.
Ką padarysi, jeigu mažame miesteliui skirtas asfaltas nulekia į laukus, įtakingų asmenų būsimų valdų statybas, o centrai ir vietos gatvelės lieka dešimtmečiais duobėtos, be šaligatvių. Tai gal tik liūdna, atsitiktinė to miestelio dalia? Bet, kad ir dideliame mieste, kai metai po metų žmonės vaikšto senamiesčio šaligatviais, kuriuose nepakeista nė viena sulūžusi ar išklypusi plytelė, o namų fasadai jau ne dažų, bet paties šluotražio prašosi. Tai tikrai prastas mūsų tvarkos ir grožio supratimo požymis. Neveltui sakoma, kad žmogus kuria aplinką, o aplinka formuoja žmogų. Tad koks žmogus bus suformuotas murzinoje aplinkoje ir kas paragins žmogų kurti kitokią, gražesnę aplinką? Darbu, bet ne griovimu kurti savo valstybę?
Kalbėtis, tartis, išgirsti.
Gerai yra geros rinkiminės programos. Tik mūsų laikas ir pasaulis toks greitai besikeičiantis, kad, žiūrėk, kas prieš metus atrodė gerai, perspektyvu, šiandien virsta niekais, o valstybėms ir jų vadovams iškyla vis naujų iššūkių. Sugebėti vykstančius pokyčius suprasti, prognozuoti ir į juos laiku bei tinkamai reaguoti, pagaliau kartu su visa visuomene prisitaikyti ir yra tikros, lanksčios politikos privalumas, politinės partijos brandumo, vertingumo požiūris.
Tik kad ir koks būtų politinis lyderis, jo partinių bičiulių aplinka, visada privalo išlikti poreikis kiekvieną naują sprendimą plačiai aptarti su visuomene, ją paruošti taip, kad tas sprendimas atrodytų ne valdančiosios partijos primestas, bet tikrai kilęs iš pačios visuomenės poreikių, būtinumo.
Ir didžiausia politinė partija stokoja visų sričių kvalifikuotų specialistų, ekspertų.
Ir tai natūralu, juk ji tik organizatorė, idėjų kūrėja, kelio ieškotoja. Būtų nedovanotina, jeigu į valdžią atėjusi nauja politinė partija, nauja Seimo dauguma nesiremtų ir nepasinaudotų visos tautos, visos valstybės intelektualiniu, moksliniu potencialu, anksčiau sukauptu patyrimu. Negalima viską ir visus, kas buvo anksčiau, nubraukti ir pradėti kažkokį naują puslapį, kuriame gali rastis ir naujos, bet gal dar didesnės klaidos. Kad jų išvengtų, protingai naujai politinei jėgai, naujai valdžiai tiesiog būtina kiekvienam sprendimui, naujesniam įstatymo projektui kurti ekspertų grupes, į talką kviestis nevyriausybines organizacijas, anksčiau toje ar kitoje srityje dirbusius asmenis ir su visais kalbėtis, su visais tartis ir visų nuomonę išgirsti. Ir tik tada prisiimti atsakomybę daryti vieną ar kitą sprendimą.
Būtina baigti su nuvalkiotų etikečių, tokių kaip iš vienos pusės „komuniaga“, „kagėbistas“, „runkelis“, o iš kitos pusės „landsbergistas“, „konservas“ ir panašių kabinimais, gaivališkais minios ant bet ko ir už bet ką šūkavimais „vagys, vagys!“, reikia baigti kasdienį visų politikų patį vulgariausią parodijavimą, visos valstybės ir visų darbų, žmonių niekinimą. Kaip mus gali gerbti kiti, jeigu mes patys save taip nužeminome, suniekinome ir apsidrabstėme pačiais juodžiausiais purvais? Atėjo laikas, kai „pozicija“ ir „opozicija“ prieš tautą, valstybę vienodai privalo prisiimti atsakomybę, pamiršti barnius, priešpriešą ir sutartinai dirbti „vardan tos Lietuvos“, kad krizinį laikotarpį visi įveiktume kuo greičiau ir kuo lengviau. Žmonės, minia neieško kaltesnių ir teisesnių, o dūžtantys stiklai ne tik fiziškai, bet ir morališkai žeidžia visus vienodai.
Rinkimai duoda teisę organizuoti, telkti, spręsti, bet ne klysti. Klystantys asmenys, politikai, vyriausybės šalinamos, kartais labai skaudžiai, nes visuomenė nelabai pripažįsta ir netoleruoja ilgų ir nevaisingų sprendimų paieškų, parodyto silpnumo, galimo to ar kito asmens iš valdančiųjų rato savanaudiškumo. Pasitaikius tokioms klaidoms, nereikia tikėtis visuomenės tolerancijos, atlaidumo ar abejingumo.
Nelengva šiandieninė situacija Lietuvoje. Gal ji nėra tokia pavojinga kaip 1990-1991-aisais ar ekonominiu ir finansiniu požiūriu sunki kaip 1992-aisiais, bet per pasaulį besiritinančios krizės bangos, be abejo, jau užgriuvo ir ant mūsų. Tad turėtume suprasti ir tikrai nelengvą dabartinės Vyriausybės padėtį. Gal net jausti pagarbą tiems žmonėms, kurie šios atsakomybės ėmėsi. Ir ne tik pagarbą, bet ir paramą. Kam jau sunku padėti konkrečiu darbu, tai nors padrąsinimu, geru žodžiu, geru patarimu. Gerai visiems vėjams ir žaibams stipri piramidės viršūnė, mūsų pačių išrinkta valdžia, bet dar svarbiau, kad liktų stiprūs, baimės srovių nepaplauti pamatiniai akmenys, t.y. visi mes.
Sunku prognozuoti, kaip ilgai užsitęs pasaulį apėmusi krizė, kiek ilgai jos sukeltos bangos riedės per Lietuvą. Bet visada reikia turėti drąsos ir vilties visas krizes iškęsti, negandas ir sunkumus išgyventi, išsilaikyti save ir išlaikyti valstybę. Tik galvoje kirba ir kita mintis: o gal mes per daug jau čia išsigandome, ypač viršuje? Po blogesnių metų ateina geresni, tik reikia dirbti, reikia gyventi ir reikia nepamiršti pasidžiaugti pačiu gyvenimu. Kaip parašyta mūsų Raudondvario interneto svetainėje viename komentare: „Krizės krizėm, pakrizensim ir vėl viskas bus gerai!“