Tiesioginėse televizijų laidose įžūliai sukertami priešininkai, vedėjų klausimai nuleidžiami juokais. O svarbiausia - buvęs „šoumenas“ kalbomis patikliems žmonėms suteikė viltį. Atstatyti Seimo reputaciją, „grąžinti valstybę žmonės“, vienu žodžiu, pradėti modernios Lietuvos erą.
Tačiau jis nesuprato, kad neįvykdžius ar bent nesistengiant tesėti šių pažadų, Lietuva nugrims į dar didesnį liūną. Bus atimta viltis, palaužtas pasitikėjimas. Jausmas - kaip senolės, iš kurios telefoniniai sukčiai ką tik išviliojo paskutines santaupas.
Manau, čia nesutapimas, kai Seimo langus daužę protestuotojai prieš televizijos kameras šnekėjo, kad atėjo pasikalbėti su seimūnų vadovu. Tai - ir A.Valinsko elektoratas, anksčiau rinkę Rolandą Paksą, Viktorą Uspaskichą. Dosnūs pažadai įvesti gerovę šalyje, sumažinti Seimo narių algas iki pensininkų lygio, kaip ir jų skaičių - iki 99. Viliojantys pažadai, masinę ne tik vargšus bei neišsilavinusius žmones. Kaip viltis laimėti loterijoje - tikimybė labai nedidelė, bet sėkmės atveju - rojus žemėje.
Tačiau tokios arogancijos ir paniekos vargu ar jie buvo sulaukę iš kitų praeities „gelbėtojų“. Žmonės mitinguoja - Seimo pirmininkas pietauja prabangiausiame Vilniaus restorane. Žurnalistai jam tapo šunimis, kuriems turi būti parodyta vieta. Seimo nario etika - po velnių! Juk aš - pats Arūnas Valinskas! Galiu pasiekti, ką noriu!
Deja, bet Lietuvos žmonės - ne avinų banda. Sunkios pagirios po rinkimų atėjo labai greitai. Žaibiškai pakilę reitingai - rekordiškai greitai nukrito. Piliečiai dar turi savigarbos likučius. Jeigu nenuėjo prie Seimo - tyliai pritarė mintyse. Šiandien paskelbti populiarumo reitingai statistiškai viską sustatė į savo vietas. „Būsimasis (A.V. svajonėse) šalies prezidentas“ tapo bene nepopuliariausiu nepriklausomos Lietuvos politiku.