Skaudžiai krizė paveikė ir Lietuvos spaudą. Pirmiausia – padidėjęs PVM. Kilo laikraščių, žurnalų kainos, piniginių problemų paveikti žmonės nustojo masiškai stoviniuoti prekybos centro spaudos skyriuje. Sumažėjo prenumeratorių. O prenumerata juk neretai atneša nemažų pajamų – užtikrinti pinigai į priekį dar niekam nepakenkė. Bet visa tai tik maža smulkmena, palyginti su tuo, kas atsitiko su pagrindiniu visos spaudos pragyvenimo šaltiniu – reklama.
Šių metų sausio 6 dieną kone visą Žemės rutulį apskriejo stulbinanti žinia: „Šiandien „The New York Times“ pirmajame puslapyje pirmą kartą leidinio istorijoje patalpinta reklama. Reklaminį plotą už neįvardintą sumą po ilgų derybų nusipirko televizijos korporacija CBS“. Kaip, kas, kodėl? Visame pasaulyje žinomas laikraštis bankrutuoja? Ar tiesiog keičia įvaizdį? Ech, būtų naivu tikėtis.
Toliau viskas vyko teisinga ir tikėtina eiga – sausio 7 dieną „The New York Times“ dienos pardavimai smuko kone dvigubai, redakcija buvo užversta skundais, pasipiktinusių skaitytojų laiškais. Po kelių dienų paaiškėjo, kad gegužę populiariausias JAV laikraštis kreditoriams turi grąžinti apvalią – 400 mln. JAV dolerių – sumą. Tad nenuostabu, kad leidinys išeities ieškojo visur.
Kaip vertinti tokį dienraščio poelgį? Traktuoti kaip išeitį, ar nusipiginimą? Ne paslaptis, kad pastarąjį pusmetį kompanijos pelnas sumažėjo perpus. Ant vienos ausies kabo paskola. Išparduodamas įmonės turtas toli gražu nėra toks vertingas ir tikrai nepadengs visos sumos. Brangi reklama ir brangi kompanija, norinti pirkti reklaminį puslapį, – tikiu, kad „The New York Times“ valdžiai ne vieną dieną prieš nuosprendį reikėjo sukti galvą. Ir ne tik savo, bet ir garsiausių finansininkų, rinkotyros atstovų, reklamos vadovų, gal net pačių laikraščio darbuotojų. O gal apie tai reikėjo pranešti ir skaitytojui?
Prieš didingąją publikaciją, aišku. Keista, neįprasta, bet teisinga. Ar nesuklysiu sakydama, kad „The New York Times“ visada vykdė teisingą politiką? Iki šiol atrodė, kad taip. O ar labai kvailai sausio 5 dieną paskutiniame puslapyje būtų atrodžiusi žinutė: „The New York Times“ rytojaus pirmajame puslapyje – reklaminis intarpas. Žiniasklaidai irgi krizė“? Nežinau – taip, kitaip, panašiai, dar kažkaip. Tiesiog taip, kad skaitytojas suprastų.
Žiniasklaida kažko bijo. Net ir ta – didžioji. Bijo pasakyti, kad sunku. Todėl susidaro įvaizdis, kad visi ten gyvena labai gerai: sėdi moderniuose biuruose, geria kavą su pienu, seka naujienas ir kas mėnesį važiuoja į komandiruotes užsienyje. O kad iš tiesų ji tik parsiduoda brangioms kompanijoms ir plačiomis akimis ieško klientų reklamai, nedaug kas pagalvoja.
Išvada: visiems gyventi reikia. Tikrai reikia – nieko nesakau. Bet kodėl žiniasklaida tokia išdidi? O esant didelei bėdai ir žlugimo pavojui, tiesia rankas į ugnį ir visai pamiršta visą ją supančią auditoriją? Et, problema, verta atskirų tomų.