Aplinkos ministerija su A.Paulausku priešakyje lyg ir buvo linkusi į kompromisą. Po judėjimo akcijos šalia ministerijos, kurioje aktorius R.Kazlas Lietuvos miškų kirtimą pavasarį ir vasarą palygino su nėščios moters spardymu. Po daugybės mūsų publikacijų žiniasklaidoje. Po radijo ir televizijos laidų apie gamtos saugojimo simboliu tapusius pelėdžiukus. Ir niokojamus Lietuvos miškus.
Suprantama, ir tada ministerija nesiruošė pasiduoti lengvai. Kaip iš gausybės rago pasipylė publikacijos leidiniuose, atvirai skatinančiuose vartotojišką požiūrį į gamtą. Iš televizijos ekranų į Lietuvos žmones žvelgė geraširdiški, tėviški urėdų veidai, aiškinantys „tikrąją“ padėtį. Bandančius grafiškai nupiešti judėjimą, kaip radikalų grupuotę, kuri visur perlenkia lazdą. O čia juk kalba ne apie abejotinos kilmės organizacijas. Mūsų gretose – iškilūs tautos kultūros, meno, mokslo žmonės, kuriuos nei radikalumu, nei jaunatvišku maksimalizmu apkaltinti sunkoka. Kaip tik dėl to ir neramu urėdams.
Urėdus suprasti tikrai galima. Kai kurių mėnesiniai atlygiai siekia „kuklius“ 10 tūkst. litų. Tad kokie čia barščiai, kai tokie dalykai virtuvėje darosi? Pirmyn saugoti gamtą!
Dar vienas būdas, kurio buvo griebtasi – pabrėžiu, dar ne sunkmečio metu – užsakomieji straipsniai dienraščiuose. Už mokesčių mokėtojų pinigus. Juose – „įtikinami“ įrodymai, kad gamtą Lietuvoje saugo vienos „atmainos“ žmonės – miškininkai. Visi kiti – gamtosaugininkai, mokslininkai, menininkai, studentai, mokytojai - realios situacijos nesuvokia. Tiesiog emociškai nestabilūs, matote. Tokie, kaip jauni prokurorai, pirmą kartą patekę į morgą apžiūrėti itin žiauriai nužudyto žmogaus kūno. Turi amoniaką uostyti ar būti laistomi „Vengrijos karalienės vandeniu“.
Suprantama, dabar už reklaminius straipsnius apie puikią savo darbo kokybę ministerijos gal kiek nukentėtų. Tautos kantrybės taurė, matant nesibaigiančias įvairiausias premijas, išmokas, priedus ir nepigią savireklamą, ko gero, persipildytų. Gal ir vyriausybė sureaguotų. Pabartų.
Tai šit – po visos tos akivaizdžios ir neakivaizdžios judėjimo „Už gamtą“ kovos Aplinkos ministerija bandė siūlyti kompromisą ir drausti kirtimus Lietuvos miškuose nuo balandžio 15 iki birželio 15 d. Primename, kad mūsų inicijuotą peticiją „Prieš miškų kirtimą vasarą ir paukščių naikinimą“ (www.peticija.lt/visos/signed/1556) pasirašė beveik 10 tūkst. mūsų šalies piliečių. Ir daro tą iki šiol.
Primenu, kad judėjimas siūlė drausti kirtimus (įskaitant sanitarinius) visuose šalies miškuose nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 1 d. Tada daugmaž galima garantuoti, kad retieji paukščiai išsiperės. Žiniomis besididžiuojantys miškininkai primiršta, kada ir kur peri paukščiai. Primiršta su tikslu, ne be reikalo. O juk mes beveik neminime kitų gyvūnų ir daugybės retų šalies augalų. Kurie taip pat, kaip paukščiai, kenčia nuo savivalės miškuose.
Neabejingus šiai skaudžiai ir aštriai Lietuvos problemai kviečiame aplankyti judėjimo svetainę (www.uzgamta.com), sužinoti apie mūsų veiklą ir galbūt prie jos prisidėti.
Ministerijos siūlytas kompromisas – nekirsti nuo balandžio 15 iki birželio 15 dienos. Suprantama, tai geriau negu nieko. Bet tokie terminai paliks už borto pelėdas ir genius – sėslius ir retus, išskyrus tik kelias rūšis, Lietuvos paukščius. Abi grupės pradeda perėti anksti, ir trukdymas jų buveinėse reiškia viena – mirties nuosprendį.
Kadangi pavasaris jau arti, ir daugybė retų bei nykstančių paukščių rūšių jau dabar renkasi lizdavietes, tiesiog būtina grįžti prie „tebekabančio“ ore klausimo. Bet kokių miškų kirtimo draudimo pavasarį ir vasarą.
Aplinkos ministerijos vadovybė pasikeitusi. O šis klausimas įstrigęs vietoje. Buvęs viceministras ponas Paliukas raštiškai pažadėjo kviesti judėjimo „Už gamtą“ atstovus į naujų Miško taisyklių svarstymą. Tačiau to nepadarė. Suprantama, valdžia nauja. Tik bėda, kad paukščiai laukti negali. Jiems, kaip tautai, pasiūlyti susiveržti diržus niekaip neišeina. Jie gyvena pagal dėsnius, kurių reguliuoti negali kas kelerius metus besikeičiančios vyriausybės.
Judėjimas „Už gamtą“ turi labai rimtų priekaištų neetiškiems, o dažnai ir kriminalinio pobūdžio miškininkų veiksmams Lietuvoje. Egzistuojanti ganėtinai ydinga praktika nekirsti miško tam tikru spinduliu nuo konkrečių paukščių rūšių lizdų visai nereiškia, kad jie bus išgelbėti.
Mes turime daugiau miškų, nei, pavyzdžiui, Didžioji Britanija. Kur prie kiekvieno retesnio paukščio lizdo budi žmonės, kad paukščiams nebūtų vienaip ar kitaip pakenkta. Juk mes Lietuvoje neturime tokios prabangos. Nes miškų daugiau, o žmonių – žymiai mažiau. Todėl siūlome prieš kiekvieną kirtimą, nepriklausomai nuo metų laiko, atlikti miške nepriklausomą ekologinę ekspertizę.
Tokį įvertinimą turėtų vykdyti tik patirtį turintys stebėtojai ir specialistai, kurių šalyje tikrai pakanka. Tai, savaime suprantama, yra susiję su papildomomis išlaidomis. Tačiau kodėl didžiulės išlaidos miško sanitarinės būklės ar žvėrių daromos žalos yra stebėtinai priimamos kaip būtinos? O štai paukščių apsauga paliekama visuomeninių organizacijų globai. Pasirausus galvoje, atsakymą rasti visai paprasta. Kokia vienadienė nauda iš genio ar pelėdos? O va šernas – visai kas kita.
Juk Lietuva, tapdama Europos Sąjungos nare, įsipareigojo saugoti paukščius visoje mūsų šalies teritorijoje. Tą numato atitinkamos ES direktyvos. Loginis klausimas: kodėl gamtosaugininkai turi derėtis su ūkinių interesų turinčiais miškininkais, kai tam iš esmės prieštarauja ES Buveinių direktyva. Joje aiškiai nurodyta, kad saugomų vertybių apsauga yra prioritetinė prieš ekonominius šalių interesus. Negi Lietuvoje negalioja ES direktyvų nuostatos? Juk jų pažeidimai yra akivaizdūs. Ypač kai sunaikinamos saugomų rūšių buveinės, kurių tinkamos apsaugos ūkiniuose miškuose neužtikrina šalies teisiniai aktai.
Jei valdininkams šių pažeidimų mąstai nėra žinomi, judėjimas „Už gamtą“, kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, yra pasirengęs aptarti visus probleminius klausimus ir bendrai ieškoti sprendimo kelių. Tačiau iš Aplinkos ministerijos pusės kol kas girdėjosi tik pažadai, o jokių konstruktyvių žingsnių nematyti.
Nevyriausybinės šalies organizacijos, kartu su mokslo institucijų atstovais 2008 metais pateikė daug pasiūlymų dėl naujai rengiamų teisės aktų, susijusių su miškų ūkine veikla, tobulinimo. Aplinkos ministerijos pareigūnai nurodė, kad pastabų pateikimui yra mažiau nei mėnuo laiko. Nepaisant tokių trumpų terminų ir sąlygų, kad minėtos organizacijos nebuvo supažindintos su naujai rengiamais teisės aktais, pasiūlymai buvo pateikti laiku.
Tačiau jau praėjo daugiau nei pusė metų, o jokių konstruktyvių žingsnių iš Aplinkos ministerijos nesimato. Dar blogiau, panašu, kad miško ūkinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų rengimas liko visai pamirštas, nors buvo planuota juos patvirtinti dar pernai. Tokie neadekvatūs sprendimai norom nenorom rodo, kad valdininkų pažadai dalijami, kol nevyriausybinės organizacijos imasi aktyvių protesto akcijų. Tačiau kai tik prasideda dialogas, lieka tik pažadai. Mes tai vertiname ne tik kaip judėjimo, bet ir didelės visuomenės dalies nuomonės ignoravimą.
Tačiau paukščiai tikrai nelauks. Jie, kaip įprasta, sugrįš pavasarį į savo senąsias perėjimo vietas, net neįtardami, kad nemaža dalis jų palikuonių taip ir neišaugs, nes jų lizdai bus sunaikinti dėl kažkieno aplaidumo, tingumo, godumo ar kitų priežasčių. Maža to, naikinamos į Raudonąją knygą įrašytų paukščių buveinės. Tokių paukščių, kurie yra sėslūs (pelėdos, geniai) perimvietės iškertamos žiemą. Net nepaisant, kad jos pažymėtos miškotvarkos projektuose. Visa tai – ne pažeidimai, o kriminaliniai nusikaltimai. Judėjimas „Už gamtą“ aktyviai nagrinės kiekvieną atvejį ir visus faktus perduos Generalinei prokuratūrai.
Nors daugeliui žmonių artėjantis pavasaris sukelia malonius jausmus, mums jis kelia didžiulį nerimą. Negi ir vėl Lietuvos miškuose tęsis paukščių žudynės?
Negi ir vėl mes, patikėję Aplinkos ministerijos valdininkų pažadais, nesugebėsime apginti gamtos nuo atvirų išnaudotojų? Aišku, turėjome (ir turime) galimybių kreiptis į atitinkamas Europos Sąjungos institucijas, kurios labai atsakingai ir griežtai žiūri į gamtos ir paukščių apsaugą. Tačiau galvojome, kad savo kieme galime ir turime susitvarkyti patys.
Negi ir vėl kartosis ypač svarbaus Saugomų rūšių registro istorija, kuri tęsiasi jau gal 10 metų. Visą tą laiką valdininkai gamtininkus tik migdė gražiais pažadais. O tuo metu buvo naikinamos šalies saugomos vertybės vien dėl aplaidumo ar kitų priežasčių. Dėl neskaidrumo, greito pelno vaikymosi ir korupcijos. Beje, ilgai diskutuotas registras neįteisintas iki šiol. Tai labai padeda miškininkams „saugoti“ gamtą.