Sakinys iš Kvedlinburgo analų apie vieną 1009 m. įvykį: „Šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusijos (Ruscia) ir Lietuvos (Litua) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“. Senesnio mūsų krašto pavadinimo užrašyto nerasta. Tai nereiškia, kad jo nebuvo. Gal kokiame Europos archyve ar bibliotekoje guli sudulkėjęs foliantas, kuriame yra pageltęs pergamento puslapėlis, nukelsiantis mūsų vardą į dar tolimesnius laikus? Dabar minime tai, ką turime.
Kokių žinių mes gauname iš šio sakinio? Viena – tai užrašymo laikas. Kadangi Brunonas jau vadinamas šventuoju, toks įrašas negalėjo atsirasti jo žūties metais, nes kanonizavimo procedūra yra ne vienerius metus trunkantis procesas. Tačiau mes naudojamės ne XI a. originalu, o XVI a. darytu nuorašu, tad žodį Sanctus (šventasis) galėjo pridėti perrašinėtojas.
Įvykio vieta nusakoma kaip Ruscia ir Litua pasienis. Taip perduoti žinią galima tik tada, kai žinomi abudu geografiniai vardai, antraip skaitytojas negalės suprasti, apie kokią bent maždaug vietą kalbama. Metraštininko darbas – užfiksuoti informaciją ateities kartoms. Tik žinantis abu kraštus skaitytojas gali suvokti, kur tas minimasis pasienis. Tad užrašant Litua pasienį, autorius turėjo žinoti, jog ne tik jam, bet ir skaitytojui tai bus pakankamai aiški geografinė nuoroda, ir jis nesiblaškys svarstydamas, ar tai įvyko ties Kijevo Rusios siena piečiau vengrų, ar toli į šiaurę nuo lenkų.
Yra abejojančių dėl Ruscia tapatinimo su Kijevo Rusia, tačiau būtent taip ji vadinama lotyniškuose X-XI a. raštuose. Abejojantys atkreipia dėmesį į senųjų autorių painiojamus prūsų (Pruzze, Pruzia, Pruscia) ir rusų (Ros, Rus) krašto vardus.
Svarus jų argumentas yra Brunono apaštalinės kelionės maršrutas. Jis pradėjo savo žygį iš Lenkijos, taigi turėjęs pereiti prūsų žemes, kad įžengtų į Lietuvą. Vėlgi, į savo tikslą galėjo vykti iš Lenkijos per neseniai apkrikštytą Kijevo Rusią ir taip atsidurti Lietuvos – Rusios pasienyje. Šiandien nėra nustatyta nei Brunono žūties vieta, nei kur jis palaidotas, tačiau yra kituose šaltiniuose už ko užsikabinti, tiriant tūkstantmetę bylą.
Įvykio užrašymo vieta irgi labai daug pasako. Šiandien mažai kam žinomas Kvedlinburgas yra netoli Magdeburgo Vokietijoje, Saksonijos žemėje. X a. Magdeburgas, Saksonijos hercogų sostinė, buvo ir Šventosios Romos imperijos sostinė. Saksų dinastijos pradininkas Henrikas I palaidotas Kvedlinburge Šv.Servacijaus bažnyčioje. Imperatoriaus Otono III sesuo 1009 m. buvo vienuolyno abatė Kvedlinburge. Pats Bruno Kverfurtietis gimė apie 974 m. saksų didikų šeimoje ir po studijų Magdeburgo katedros mokykloje nuo 20 metų tarnavo Otono III dvare. Magdeburge jaunasis Brunonas iš arkivyskupo Adalberto, būsimojo misionieriaus Prūsijoje, šventojo ir kankinio, priėmė Sutvirtinimo sakramentą.
996 m. imperatorius Otonas III vyko į Romą karūnacijai, ir Brunonas buvo įtrauktas į palydą. Būdami Romoje, jie sužinojo apie arkivyskupo Vaitiekaus Adalberto Pragiškio žūtį prūsuose 997 m. Matyt, šv.Adalberto siekiai padarė didžiulį poveikį Brunonui, nes jau 998 m. jis paliko tarnystę Romoje ir tapo benediktinų vienuoliu, priimdamas Bonifaco vardą. Brunonas ne tik parašė darbą apie šv.Adalberto gyvenimą, bet ir rengėsi tęsti jo pradėtą darbą. Apie tokį nusiteikimą byloja įšventinimui pasirinktas vardas – Bonifacas buvo Vokietijos apaštalas. Išlikę žinių apie Otono III susitikimą Ravenoje su Šv. Romualdu ir šv.Brunonu 1001 m., kur jie svarstė, kaip suburti apkrikštytas tautas aplink Šv. Romos imperiją. Dar nebuvo krikščionybės riterių luomo, nebuvo doktrinos „ugnimi ir kalaviju“. Krikščioniškas pasaulis plėtėsi kol kas be smurto: 966 m. pakrikštytas Lenkijos valdovas Mieško, 988 m. krikštyta Kijevo Rusia, o 1000 m. krikštą priėmė Vengrija.
To meto misionieriai jautėsi tęsiantys Šv. Petro pradėtą darbą, kuriam Jėzus pavedęs ganyti jo avis. Jie nešė tikėjimą ne ginklu, o malda ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Šv. Brunono gyvenimo darbai rodo, jog jis siekė gyventi pagal Šv.Rašto mokymą, statydamas taikos bažnyčias žmonių širdyse. Jam lankantis apaštalinėje kelionėje pas pečenegus, šie kariavo su didžiuoju Kijevo kunigaikščiu Vladimiru, ir Brunonas įkalbėjo juos taikai. Viešėdamas pas vengrų karalių Ištvaną (Šv.Steponą) 1004 m. jis surašė „ patrauklią tiek turiniu, tiek forma“ Šv.Adalberto biografiją. Vėliau, vos metai prieš mirtį, įtikinėjo lenkų valdovą Boleslavą baigti karą su imperatoriumi Henriku II. Jo asmeniniai ryšiai su viduramžių valdovais rodo, kad apaštališki žygiai turėjo aukščiausio lygio politinį palaikymą.
Brunonas buvo vienas šviesiausių žmonių to meto Europoje, kurį jo asmeninė patirtis (šv.Adalbertas) bei būsimos Europos vizija (krikščionybės pasaulis) nukreipė į Baltijos rytiniame pakraštyje esančią nežinomą žemę. Šiai kelionei jis ruošėsi ne vienerius metus (planavo jau 1003 m.), jai trukdė tai bažnytiniai formalumai, tai karas, būta svarstymų eiti į prūsus – iš tikrųjų jokio skirtumo nebuvo – kol galiausiai 1009 m. atkeliauta į mūsų protėvių žemę. Baltų kraštai buvo pagonybės sala palei jūrą, apjuosta krikščioniškos Lenkijos ir Rusios. Niekieno žemė tarp bizantiškos ir vakarietiškos kultūrų. Ir Adalbertas, ir Brunonas ėjo į tas žemes, per religiją rodydami tų kraštų tautoms kelią į Europą.
Nėra Lietuvos istorijoje tiek nulėmusios mirties, kaip Brunono. Tais laikais Lietuva buvo tokia svetima, taip toli, kaip mėnulis, o misionierius tiesė Europai kelią į nepažįstamas žemes, tuo pačiu rodydamas, kur link eiti lietuvių protėviams. Tai buvo vienintelis kelias tais laikais: per religiją. Sulig misijos išžudymu užsivėrė toji ant slenksčio jau stovėjusi galimybė pasukti į Europą jau X a. pradžioje. Atstūmus Brunono neštą galimybę, likome Europos užribis.
Vos keliasdešimt metų po Brunono žūties Lietuvą ėmė puldinėti Kijevas, apdėjo duoklėmis, ir tik Rusios subyrėjimas į atskiras kunigaikštystes padėjo išvengti surusinimo per pravoslavišką krikštą. Prasidėjus Kryžiaus žygiams, kuriam laikui iškritome iš europiečių dėmesio lauko, o vėliau atėjo Ordinas, ne įtikinėjimu, o kardu nešdamas krikščionybę. Brunono pradėtą darbą tik po kruvinų keturių šimtmečių atliko Jogaila su Vytautu. Nežinia, kaip būtų susiklosčiusi mūsų istorija, jei Brunono apaštališka kelionė būtų pasibaigusi sėkmingai, tačiau ji tikrai būtų visiškai kitokia.
Šiemet sukanka 1000 metų, kada Europa šv.Brunono asmenyje pirmą kartą Lietuvai ištiesė ranką, o mes nebuvome pasirengę ją paspausti ir nukirtome, užsitrenkdami savo pasaulyje, kur po to mus pakaitomis iš rytų ir vakarų nuolat kumščiavo. Ir tik dabar, po tiek amžių, išėję žiaurias pamokas, su palengvėjimu galime atsidusti, pagaliau įžengę į Europos namus.
Paminėjimo minėjimas – skamba nekaip. Darosi visai madinga pašaipiai pabrėžti kriminalinį paminėjimo kontekstą. Tačiau apskritai visos pasirinktos datos tėra pretekstai aktualizuoti praeitį. Dėka mumyse tebeglūdinčio mitinio mąstymo jubiliejus pasuka laiką ir primirštas įvykis sugrįžta į šiandien, kur mes jį vėl iš naujo įvertiname, savo naują, šios dienos patirtį sujungdami su istorinėmis šaknimis. Ar mums aktualiausia lyginti kriminogeninės situacijos raidą skirtingose lietuvių visuomenėse, ar lyginti savo valstybę su europietiškos valstybės modeliu?