Keisčiausia, kad niekas čia nemato nieko nenormalaus - „juk kitų tokių, tiek daug nuveikusių ir tokių tinkamų savybių turinčių, Lietuvoje tiesiog nėra?“ - gūžtels pečiais tūlas pilietis. Tačiau prisiminkime keletą paskutiniųjų rinkimų Rusijoje – kiek pas mus buvo gardaus juoko ir pašaipų dėl jų „demokratijos“, kurioje laimėtojas aiškus, prezidento rinkimams dar net neprasidėjus. Ir puikiai žinojome, kad ne balsavimo falsifikacijose esmė – tiesiog turint lemiamą įtaką masinės informacijos priemonėms tikrai galima suformuoti rinkėjų daugumai nepakeičiamo ir vienintelio kandidato įvaizdį.
Būtent tokiais nepakeičiamais ir vieninteliais ir buvo padaryti V.Putinas bei D.Medvedevas, už kuriuos ir nubalsavo naivus Rusijos elektoratas, dar ir paraginamas dalyvauti „demokratijos šventėje“ administraciniais metodais. Na, kas gi, jei ne griežtasis B.Jelcino premjeras V.Putinas, galėjo sutramdyti taip laiku ir vietoje pradėjusius reikštis čečėnų teroristus? Lyg ir nebuvo jam lygių – sprendžiant iš žiniasklaidos formuojamo vaizdo. O kas, jei ne D.Medvedevas, buvo pajėgus įgyvendinti paslaptingąjį „Putino planą“, turintį atvesti Rusiją į suklestėjimą, kuriuo buvo mosuojama per rinkiminę kampaniją, bet kurio niekas taip ir nepamatė? Ogi niekas kitas – pats V.Putinas taip sakė, o žiniasklaida įtikinamai rodė.
Kas gi tokio nepakeičiamo yra mūsų būsimojoje prezidentėje? Kodėl, kaip minėti Rusijos politikos personažai, mūsų demokratinėje šalyje ji tampa vienintele kandidate? Žiniasklaida ir politiniai lyderiai garsiai, skambiai ir vaizdingai apdainuoja jos privalumus, gabumus bei patirtį, bet norėčiau pažvelgti į tai kiek kitu kampu.
Greta visų jos biografijos vingių yra neginčytinas faktas – būsimoji prezidentė yra labai neblogai pasireiškusi, kaip buhalterė ir finansininkė. Rimtoji jos karjera, po visų tų karučių stumdymų kailių fabrike ir pseudomokslų dėstymo nomenklatūrininkų kalvėje, prabėgo Finansų ministerijoje, kuri pagal paskirtį yra valstybės buhalterija.
Užimdama įvairias pareigas D.Grybauskaitė užkopė iki aukščiausios, finansų ministro, pozicijos, kuri, iš esmės, atitinka mūsų valstybės vyriausiosios finansininkės postą. Beje, būtent šios srities karjerą ji tęsė ES, faktiškai tapusi jau tos gan turtingos organizacijos komisare - vyr. finansininke. Sutariama, kad jos buhalteriniai talentai ir sugebėjimas tvarkyti pinigų apskaitą ir ten buvo neblogai įvertinti.
Tačiau ar puikus vyr. buhalteris išties yra geriausia kandidatūra į politinio vadovo postą? Bijau, daugelis verslininkų, politikų ir administratorių tik nusijuoktų, išgirdę tokią nuomonę. Vis dėlto dėlioti skaičiukus, apskaičiuoti lėšas ir rūpintis balanso suvedimu ir įkvėpti bei vesti paskui save žmones – yra du skirtingi talentai. Retas atvejis, kad jie sutilptų viename žmoguje.
Dar vienas įdomus pastebėjimas – buhalteris Lietuvoje tradiciškai yra moteriška, o vadovas - vyriška profesija.
Daugelį stulbina nepakeičiamo ir vienintelio kandidato mito formuotojų drąsa – koks kontraversiškas personažas numatytas į prezidentus konservatyvumu ir neypatinga tolerancija mažumoms garsėjantiems broliams lietuviams.
Maža to, kad tai yra moteris – kur kas svarbiau, kad ji pabrėžtinai neturi nieko bendro su mūsų tautoje gerbiamu moters, kaip Motinos, archetipu. Akivaizdu, kad atlikti Tautos mamos vaidmenį dar neišrinktoji prezidentė vargu ar pajėgs.
Nepatogu vadinti daiktus savo vardais, bet tiesos, kaip ylos, maiše nepaslėpsi – dar neišrinktoji prezidentė yra valdingus polinkius demonstruojanti, pagyvenusi bevaikė senmergė, dirbanti finansų ir apskaitos srityje. Kitaip sakant, yra labai ryškiai išreikštas tipažas, iš kurio mūsų politkorektiškumo nesuvaržytoje neviešojoje tautosakoje yra įprasta negailestingai šaipytis. Ir pakankamai žiauriai.
Jau neminint tų senokai sklandančių gandų dėl jos ne visai tradicinės orientacijos. Dar neišrinktoji prezidentė su šypsena paneigė, kad yra lesbietė, bet netradicinių mažumų komentatoriai, laikantys ją saviške, supratingai pastebėjo, kad ji nepareiškė, jog yra išimtinai heteroseksuali. Žinant, kad pagal pastaruosius lyčių studijų mokslo pasiekimus, tarp homoseksualumo ir heteroseksualumo sąvokų yra keletas pereinamųjų biseksualumo variantų, tas paneigimas nebeatrodo toks vienareikšmis, kaip bandoma teigti žiniasklaidoje.
Juolab, kad apie jokius vyrus būsimos prezidentės gyvenime net gandai nesklaido. Nors neabejoju, kad viešųjų ryšių specialistai dar ištaisys šią silpną vietą ir rinkimų kampanijos eigoje sukurps kokios nelaimingos meilės istoriją, kurią ne gėda papasakoti per „Bobų turgų“ ar panašią televizijos laidą. Gal tai bus koks nuskendęs jūrininkas, nukritęs lakūnas ar tragiškai po karučiu palindęs kailių fabriko „Rot Front“ meistras – nežinau. Bet kas nors atsiras.
Įdomiausia, kad spaudoje reklamuojami ir pabrėžiami toli gražu ne moteriški, o būtent vyriški būsimos prezidentės privalumai – kietumas, griežtumas, savos nuomonės turėjimas ir gynimas, tvirta ranka, autoritetas tarp kitų vyrų, kovinio sporto juodas diržas ir etc. Žinoma, kyla klausimas: jeigu jau tauta išsiilgo tokio, pabrėžtinai vyriško ir kieto prezidento, kodėl nebuvo galima tam vaidmeniui tiesiog parinkti tikro vyro, kurio asmenyje tos savybės atrodytų natūraliai?
Akivaizdu, kad tokio potencialiai nepopuliaraus ir netgi dalinai anekdotinio tipažo pavertimas vieninteliu realiu kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidento postą parodo, kad Lietuvoje susiduriame su tuo, ką politologai vadina „valdomos demokratijos modeliu“. Tiesiog tam tikros jėgos vėl demonstruoja, kad pritaikius atitinkamus „viešųjų ryšių“, o tiksliau – poveikio viešajai nuomonei mechanizmus, galima pakreipti visuomenės nuomonę norima linkme ir faktiškai iš nieko sukurpti įspūdingą Tautos gelbėtojo figūrą. Pabrėžtinai lipdant ją iš visai nedaug objektyvių duomenų tam turinčio asmens.
Nenorom kyla įtarimas, kad turime reikalą su to paties modelio, išrasto Jungtinėse Amerikos Valstijose ir panaudoto pastaruosiuose prezidento rinkimuose, atkartojimu. Ten irgi šou žvaigždėms išsukti naudojamų žiniasklaidos poveikio mechanizmų pagalba iš niekam nežinomo ir jokioje srityje bent kiek rimčiau nepasižymėjusio, bet gebančio įspūdingai įgarsinti kitų parašytas kalbas, egzotiškos spalvos veikėjo buvo nulipdytas vienintelio ir nepakeičiamo kandidato personažas. Tapęs netgi savotiško asmens kulto - isteriškos „obamamanijos“ objektu.
Beje, stebint iš šalies - labai juokingo, nes minėtas kultas gimė ne dėl kokių nors realių žygdarbių ar nuveikimų, o tik dėl žiniasklaidos kasdien pučiamo skambių kalbų ir neaiškių pažadų burbulo.
Panašu, kad tas pats kartojasi ir pas mus. Ir kas galėtų paneigti, kad už to nekyšo tos pačios plaukuotos ausys?
P.S. Kvailesniems skaitytojams noriu paaiškinti, kad šis tekstas nėra nukreiptas nei prieš vieną registruotą kandidatą į prezidento postą, kokias nors socialines, lytines ar seksualines mažumas. Autorius besąlygiškai priima bet kokį tautos pasirinkimą prezidento rinkimuose, pagarbiai vertina labai reikalingą finansininkų ir apskaitininkų triūsą, neturi jokių priekaištų šeimų nesukūrusioms vidutinio amžiaus moterims ir yra pakantus seksualinių mažumų atstovams. Kritika tekste nukreipta į visuomenės nuomone manipuliuojančias ir naujuosius mitus kuriančias jėgas.