Kitas klausimas, kaip pralaukti nepalūžus, neparklupus. Dėl tos priežasties rūpi įsiklausyti į ekonomistų pamokymus, tampame labiau atviri politologų prognozėms, bandome užsikabint už psichologo patarimų. Kaip tik šiame kontekste, - daugėjant tokio tipo pamokymų, - prisiminiau F. Nietzsche‘s pasvarstymus apie tai, jog kartais ypatingai sunkiomis sąlygomis nevalingai pastūmėta iracionalių savisaugos impulsų žmogaus gyvastis pati savaime „užmiega rusų kareivio miegu“.
Neįmanomomis išgyventi sąlygomis tai bemaž vienintelė galimybė išsaugoti būtinus galimam atgimimui iteklius.
Pamėginkime paimprovizuoti kartu su F.Nietzsche. Galbūt čia išties kalbama apie savotišką meškos žiemos miego porūšį, kai mirtinai išvargintas žmogus atviromis akimis pradeda sapnuoti pasaulį.
Tarkime, jog baudžiavinės Rusijos rekrūtas bado, šalčio ir nežmoniško muštro sąlygomis tik radikaliai susvetimėjęs sau pačiam, žiūrėdamas į savo paties vargus tarsi per atstumą (lyg ne gyventų, o tik sapnuotų savo gyvenimą), galėjo demonstruoti ištvermės stebuklus. Nesunku įsivaizduoti, jog tokioje padėtyje gailestis sau pačiam, juolab kokios nors godos apie teisingumą verstų tuščiai eikvoti jėgas ir pastūmėtų tiesioginiu keliu į pražūtį, taigi esamomis sąlygomis nelieka nieko kito kaip tik savotiškai apmirštant išplėsti nejautros zoną iki maksimaliai įmanomos ribos.
Įšalęs kosmosas, speigo horizontai, žiemos naktis apšviesta šaltos mėnulio šviesos ir paskutinė melancholijos stadija arba net užribis – visiška nejautra. Tokioje nejautros zonoje taupomi visi judesiai, ypač vengiama sielos apsukų, blokuojamos emocijos.
Šitaip atsiranda terpė miegligės užkratui. Galimas daiktas, jog iš tiesų organizmo savireguliacijos dėka vykstantis emocijų užšaldimas padeda išlikti labiau nei tuo atveju, kai kunkuliuojama virimo temperatūroje. Labai jau netiesioginis to įrodymas yra faktas, jog amžino įšalo zonoje mamutų mėsa negenda per ištisus tūkstantmečius.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, F.Nietszche‘s kelis kartus pavartotas išsireiškimas ,,sunkio dvasia“ nurodo ne tiek į varganas materialiai žmogaus gyvenimo sąlygas, kiek kaip tik į užaštrintai negatyvią dvasios būseną, kuri mus gali ištikti bet kokiomis sąlygomis.
Truputėlį rizikuodamas, savais žodžiais reikalo esmę perskysiu taip: sunkio dvasia – tai neadekvatumo dvasia.
Nebūkime smulkmeniški, tačiau, iš tiesų, kažkas panašaus į nemeilę (tokia yra psichologinio nuovargio rūšis) kyla į viršų padalomis, kai pastebi, jog visuotinio vajaus dėl atlyginimo mažinimo kontekste aukščiausiojo ešelono žmonių užmaskuotos privilegijos išlieka nepajudinamu pavidalu.
Tiesą sakant, užmaskuotos jos yra labai savotišku būdu, t. y. čia kalbu kaip tik apie tas išlygas ir privilegijas, kurios yra įteisintos visiems žinomu viešu įstatymu, rodomos kaip savaime suprantamas dalykas (Kai esame pratinami manyti, jog taip ir turėtų būti pagal daiktų prigimtį arba šitaip neva leidžia įsiteisėjusi praktika.)
Čia, regis, išties galioja ta pati gudrybė, jog norint paslėpti daiktą, reikia jį padėti visiems matomoje vietoje. Turiu galvoje vadinamąsias kanceliarines ir reprezentacines išmokas Seimo nariams ir aukštiesiems valdininkams. Tai tūkstančius arba net dešimtis tūkstančių litų siekiančios išmokos atskiram asmeniui. Kai kalbama apie užmojus mažinti atlyginimą visiems biudžetinės sferos darbuotojams tokia ar kitokia procentine dalimi, gudriai pavadintos minėtos rūšies išmokos atskiro nomenklatūrinio sąrašo žmonėms neįtraukiamos į apskaitą. Tai neliečiamos išmokos neliečiamiems žmonėms.
Vyriausybė ragina taupyti visus, tačiau panašu, jog esame kviečiami dalyvauti tokiose siurrealistinėse lenktynėse, kur niekas nelaimi, tačiau lėčiausias privalo nubėgti pačią ilgiausią distanciją. Neatsitiktinai vienas interneto svetainių lankytojas neseniai iškabino tokį skelbimą: dirbsiu bet kokį darbą už dyką, prašydamas tik kompensuoti kanceliarine išlaidas žinoma Lietuvoje tokiom reikmėm apimtimi.
Nedidelė paslaptis, jog šiandien kiekvienas bendrojo lavinimo mokyklos mokytojas (kartais ir universiteto dėstytojas) beveik kiekvieną dieną išleidžia tam tikrą sumą ne tik centais, bet ir litais kanceliarinėms reikmėms tikrąja to žodžio prasme, pavyzdžiui, tiražuodamas mokamąją medžiagą. Ar girdėjote, jog tokiam mokytojui būtų atlyginta, o prarastos lėšos – kompensuotos (nors žodis „prarastos“ čia nelabai tinka, geriau būtų sakyti – investuotos į mokinio švietimą lėšos)?
Tačiau būkime didžiadvasiški, sutikime, jog priešingai nei mokytojo atveju, kuris pats užsimoka, Seimo nariui popierių ir laiškų vokus pirktų Kanceliarija įprasta tvarka. Kita vertus, šiandien yra taip, jog bendrojo lavinimo mokyklos daugiapusės veiklos kanceliarinėms išlaidoms metams yra skiriami 500 litų , o Seimo narys raštvedybos reikalams kas mėnesį į kišenę įsideda 4000 litų (po to, kai tokio tipo išmokos seimūnams buvo drastiškai sumažintos), nevengdamas pasinaudoti taip pat Seimo Kanceliarijos nemokamai teikiamomis paslaugomis.
Tikėtina, jog už kavą lankytojui ar svečiui moka ne pats ministras, bet ministerijos atitinkamos tarnybos. Kaip parodė K..Prunskienės pavyzdys, vadinamosios reprezentacinės lėšos neretai yra skiriamos tam, jog aukštasis valdininkas galėtų taip ar kitaip padabinti savo povyzą, tarkime, apsipirkti madingų rūbų parduotuvėje ir pan. Kitas klausimas, ar mokytojui, kuriam tokios reprezentacinės lėšos neskiriamos, leidžiama būti apskurusiu ir apkiautusiu?
Žinoma, galima pasakyti, jog anas bendrauja su užsienio atstovais, taigi savo povyza neša atsakomybę už valstybės įvaizdį. Kita vertus, kaip atrodo man, tokia mąstysenos seka atsiduoda neišsivedėjusiu sovietmečio raugu. Tuomet labai aiškiai vienas veidas buvo puoselėjamas užsieniui, o kitas veidas (tiksliau tariant, “roža”) buvo skiriamas vidiniam vartojimui.
Kokiai grafai priskirti mūsų poreikį maitintis, malšinti troškulį, pridengti nuogumą, būtinybė kas rytą praustis su muilu ir pasipurkšti dezodorantu? Kanceliarinėms ar reprezentacinėms išlaidom, taigi?