Tyrima pradėjo ir prokuratūra, Lietuvos Vyskupų Konferencija išsiuntinėjo laiškus Prezidentui, Seimo pirmininkui ir premjerui, beveik visi pretendentai į prezidento postą irgi suspėjo išreikšti nepasitenkinimą.
Kas dėl visko kaltas?
O dėl visko kalta yra Europos Sąjunga, kuri ir sukūrė šitą projektą.
Kaip gi jie galėjo taip suklysti? Negi jiems nesvarbūs vaikai?
Tačiau pažvelkime į viską per kitą prizmę.
Ir aš buvau vaikas, ir man buvo sekamos pasakos. Turėjau tikrai šaunią vaikystę, deja, pradėjau bręsti. Brandos laikotarpis niekam nėra malonus, tačiau man jisai buvo skaudus, skaudus dėl to, kad pradėjo traukti ne panelės, o vaikinai.
Aš pradėjau suprasti, kad esu gėjus. Bet gi aš nekenčiu gėjų! Nekenčiu, nes jau nuo 5 metų žinojau apie juos, girdėdavau kaip suaugę žmonės susipykę vienas kitą g**** ir p***** vadina, o tai tas pats, kas gėjus. Klasiokai irgi jau visi žinojo, kad tie gėjai yra kažkas pasibaisėtina ir didžiausias įžeidimas būdavo, kai pavadindavo tokiu.
Aš nenorėjau tokiu būti ir pradėjau savęs nekęsti. Tos kančios truko ilgai, pradėjau draugauti su merginomis, nenorėjau aš to, tačiau reikėjo neišsiduoti ir reikėjo save kažkaip bandyti perauklėti - gal praeis.
Jeigu tu esi heteroseksualus - pabandyk įsivaizduoti kaip turėtų būti tau sunku ir baisu, kad pradėtum draugauti su savo lyties asmeniu, su tuo, kas tavęs visai netraukia.
O kiek tokių yra, kuriems tenka visą gyvenimą kankintis ir slėpti savo tikrąjį potraukį, vien dėl to, kad nebūtų pasmerkti visuomenės, bendradarbių, klasiokų, draugų, šeimos. Koks turi būti skaudus tas pasmerkimas, kad geriau pasirinktum devėti kaukę visą gyvenimą ir gyventi su kažkuo, kas tavęs net netraukia.
Tačiau sunku ne tik tam homoseksualui, sunku ir jo žmonai, kuri nesulaukia tikrosios meilės. Galų gale kai jau žmogus to nebesugeba pakelti, išyra šeimos, paliekami vaikai, o dar ir valstybė, remdama tradicines šeimas, juos nuskriaudžia.
Ir visa tai yra tik dėl to, kad dauguma žmonių nenori matyti gėjų, o dėl tos daugumos noro kažkas turi aukoti savo gyvenimus.
Kodėl mes visi iškart taip nuteisėm pasaką apie princą ir princą, net nekreipdami dėmesio į psichologų pasisakymus, kad pasakos apie drakono galvos nukirtimą yra daug žalingesnės nei apie du princus?
Kodėl gi jaunas homoseksualas turi galvoti, kad jisai yra nenormalus iškrypėlis? Kodėl jo klasiokai negali žinoti, kad gėjai nėra vien keiksmažodžiai, kad tai irgi žmonės?
Kodėl mokykloje mokytojai gali pasakoti, kad homoseksualūs santykiai daro moralinę žalą visuomenei, sukelia AIDS ir kitas ligas, nevisavertiškumo kompleksą, dvasines bei psichologines kančias, išardo šeimas, o kai kurios žmogaus teises ginančios organizacijos skatina homoseksualumą?
Kodėl po tokio neigiamo homoseksualų vaizdavimo mokykloje Švietimo ir mokslo ministerija tepareiškia, jog patys mokytojai susidaro planus, kaip jie dirbs, kokius vadovėlius ir kokią literatūrą naudos pamokose, o kai homoseksualai vaikams yra vaizduojami iš teigiamos pusės, tai greitai yra sudarinėjamos komisijos, pradėti tyrimai ir kreipimaisi į prokuratūrą?
Galų gale kodėl mes mokome vaikus nekęsti?