Leninas pasakė, kad jam nepatinka tam tikros dalies jaunimo ir suaugusiųjų lytinis gyvenimas.
Didysis komunizmo mokytojas perdėtą buržuazijos ir jos ideologų domėjimąsi lytiniais išgyvenimais kandžiai išjuokė, nurodydamas kaip pavyzdį „madingą įnorį“ – froidizmą, kuris į visuomeninių interesų centrą pastatė „libido“. V.Leninas manė, kad revoliucijai reikia maksimaliai sumobilizuoti ir suspiesti jėgas“.
Pripažinkime, kad įvairaus kvapo revoliucinė moralė ir apskritai griežtų draudimų sistema pakankamai nuoširdžiai pasidarbavo visuotinės istorijos labirintuose, suformuodama kaltės ir gėdos jausmų nuspalvintą požiūrį į lytinį gyvenimą.
Užtektinai šioje sferoje būta agresyvaus nemokšiškumo, netinkamo auklėjimo, kurio pasekmės ligi šiol itin liūdnos: neurozės, įvairūs kompleksai, tarpusavio nesupratimas, nemokėjimas išreikšti jausmų (tarp jų erotinių) ar visiškas santykių susvetimėjimas.
O tragiški jaunų “eretikų” likimai, kurių simbolį nesunkiai aptiksime ir lietuvių literatūros klasikoje? Kaip čia neprisiminsi Veronikos iš A.Vienuolio “Paskenduolės” jaunas dieneles praleidusios kaime, (kuriame, anot rašytojo, “tiek daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama”), o gyvenimą užbaigusios ežero dugne.
Suvedžiota, apgauta ir visų atstumta, praradusi bet kokį atramos tašką, Veronika pasirinko savižudybę. Niekas neužtarė, visi tik smerkė ir didžiausia pasileidėle vadino. “Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!..”, - net rugiai, ligi būties kamieno persmelkti viduramžiško šalčio, laukuose paskenduolei nuolatos kartojo.
Tarytum išreikšdami apibendrintą pirmosios XX amžiaus pusės neigiamą požiūrį į nerūpestingus lytiškumo skrydžius ir su jų džiaugsmais susijusias problemas.
Chrestomatinis, galima sakyti, lietuviško santūrumo geidulių fronte pavyzdys iš tarpukario Lietuvos istorijos – prezidentas Antanas Smetona.
Žymus išeivijos literatūros mokslininkas semiotikas A.J.Greimas straipsnyje „Antanas Smetona ir kas toliau“ rašo, kaip K.Binkis, oficialusis prezidento biografas, mėgindamas „pagražinti savo herojaus jaunystę“, bandė demoniškai pašmaikštauti.
Atseit A.Smetona, „norėdamas vesti bajoraitę, jai visų pirma „vaiką įtaisė“, tačiau cenzūra net ir to nepraleidus. Vėliau prireikė oficialių įrodymų, kad prezidento vedybos įvyko 1904 m. rugpjūčio 14 d., o sūnus gimė tik 1905 m. spalio 7 d.
Tad drįskime konstatuoti: dažniausiai nuliūdusius, ilgesingus, susirūpinusius, agresyvius ar netolerantiškus lietuvius kamuoja ne tik garsieji Edipo ir nepilnavertiškumo kompleksai, bet ir perdėm nacionalinis – prisipažinkime gi pagaliau! – Veronikos kompleksas.