Čia kalbama apie vaikus ir jaunuolius su žymia ir labai žymia proto bei psichine negalia, kurią dažnai lydi daugybė įvairių sutrikimų: fizinių, motorinio vystymosi. Dažnas mūsų vaikas nekalba, arba jo tariamus garsažodžius supranta tik ilgą laiką juo besirūpinantis žmogus.
Sutrikę pažinimo, kalbos vystymosi procesai, socialinių įgūdžių nebuvimas, dažna emocijų kaita ir panašios neįgaliukų bėdos reikalauja nuolatinio pedagogo budrumo, pastabumo ir neišsenkančios kantrybės.
Taigi, mūsų globotiniai – ypatingi, jiems reikalingas specialus ir nuolatinis rūpinimasis. Tačiau mums, socialiniams pedagogams, dirbantiems socialinės globos įstaigoje su neįgaliais vaikais, netaikomas LR Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1195 „Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarka“.
Remiantis šiuo nutarimu, mokykloje dirbantis socialinis pedagogas turi 36 savaitines valandas, o globos įstaigoje nuolat su grupe neįgalių vaikų esantis socialinis pedagogas turi 40 valandų trukmės darbo savaitę, be to, visos darbo valandos yra kontaktinės.
Taip pat nerimą kelia vis dažniau visuomenėje ir žiniasklaidoje pasigirstanti sparnuota frazė: „Pedagogai nesusitvarko!?“ Smalsu, apie kokį „susitvarkymą“ čia kalbama. Argi dabar su vaikais pedagogas privalo ne bendrauti juos ugdydamas, bet „susitvarkyti“?
Žinoma, remiantis pastarąja nuostata, visiškai nesvarbu, kokio ilgumo yra darbo savaitė ir kiek šalia pedagogo yra neįgalių vaikų, nes „tvarkantis“ su vaikais tai nėra aktualu. Toks metodas išguja bendravimą, jautrumą vaiko poreikiams, įžvalgą jo sveikatos ir emocinės būsenos pablogėjimui bei efektyvios pagalbos suteikimo galimybę.
Tačiau taip valstybėje yra sutaupoma pinigų, ir visai nesvarbu, kad šis taupymas – mažiausiųjų ir silpniausiųjų sąskaita.