Ši situacija priminė prieš keletą metų dėstytojo papasakotą paradoksą. Tai tiesiog klausimai, į kuriuos žmonės paprastai atsako vienodai. Pabandom pažaisti?
„Kaip manote, ar reikia skirti daugiau lėšų kūdikių namuose augantiems mažyliams, kurių dauguma yra našlaičiai, arba palikti likimo valiai savo tėvų alkoholikų? Ar pritartumėte ligoninės remontui, taip ją labiau pritaikant onkologinių ligonių, o ypač – mažųjų ligoniukų patogumams? Ar reikia didinti pašalpas šeimoms, auginančioms itin sunkią negalią turinčius vaikus, kurių gydymas finansuojamas tik maža dalimi?
„Ar pritariate mokesčių didinimui?“
Spėju, kad atsakymas į pirmojo bloko klausimus buvo „Taip“, o į antrą – „Ne“. Panaši situacija yra su Saulėlydžio komisija ir archyvų sistema, nes visi mes sakome: „Taip, valstybės išlaidas reikia mažinti, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra“.
Bet kai energingi diržų veržėjai jau būna beveik mūsų kieme, tada sakom: „gal geriau tą darykit ne pas mane, o kitur (ir rodom smiliumi į kaimyno pusę). Įtariu, kad jis dirba neefektyviai, nerezultatyviai ir nesukuria jokios pridėtinės vertės!”
Paprastam piliečiui turėtų būti smagu, kad štai biurokratams ir vėl kerpami atlyginimai, kad mažinamas valstybės tarnautojų skaičius, kuris 2008 antrame pusmetyje siekė daugiau nei 30 tūkstančių!
Valstybės tarnautojas galėtų ramiai atsikvėpti ir tyliai džiūgauti, kad žirklės – baubas dar nepasiekė jo departamento ar skyriaus. Bet kai tas baisusis mažinimas pasirodo mano kieme, tada jau ne, atlyginimų karpymas, pareigybių mažinimas ar reogranizavimas yra neteisingas! Nelogiškas! Nesuvokiamas! Absurdiškas! Komisiją sudaro tikri nemokšos! Ką jie išmano apie mano departamento/skyriaus veiklos svarbą?! Ir taip toliau ir panašiai.
Tiesą sakant, archyvų pavyzdys nebuvo pats tinkamiausias norimai situacijai iliustruoti, nes jame dirba daug mokslininkų, dėl kurių kompetencijos abejoti neturiu nė menkiausios priežasties, gerbiu tikrus savo srities profesionalus; ten Lietuvos archyvai, tai kultūros ir istorijos paveldas, istorinė atmintis, kurios pražudymas būtų milžiniška netektis Lietuvai ir jos piliečiams. Archyvai tikrai yra be galo svarbūs!
Bet visada yra „bet“.
Nujaučiu, kad panašaus svorio argumentus gali išsakyti ir kitos įstaigos, patekusios ar dar tik pateksiančios į Saulėlydžio komisijos akiratį. O planai tikrai nemaži: „Saulėlydžio komisija užsimojusi mažinti asignavimų valdytojų skaičių“, „Saulėlydis Vyriausybei pavaldžioms institucijoms“ – buvo skelbta Vyriausybės internetinėje svetainėje.
Pinigų medis, kasdien vedantis vaisių, deja, dar neauga. Ir nujaučiu, kad geresnių rezultatų nebus net ir visą skylėtą Lietuvos biudžetą paskyrus to medžio išvedimui, auginimui ir dauginimui. Tad gal tiesiog leiskime įvykti saulėlydžiui ir sutaupytas lėšas panaudokim tikrai kilniems tikslams?
Bet gal... priešinkimės archyvų sistemos griovimui, kurį sumąstė apie archyvus nieko nenutuokiantys žmonės, ir siekim, kad istorinė Lietuvos atmintis netaptų tualetiniu popierium?
Spręsti mums. Ir čia verta prisiminti, kad į kiekvieną reiškinį, procesą ar įvykį galima pažvelgti mažiausiai iš dviejų pozicijų.