Tačiau S.Jakeliūnas į šį klausimą tiesiogiai neatsako, o tik teigia, kad krizė atėjo iš kažkur, Vyriausybė neva ”slėpė informaciją apie artėjančias problemas” ir nekaupė rezervų. Čia iš esmės nieko naujo, nes tam, kad pagrįstum teiginį, jog reikėjo kaupti kažkokius finansinius rezervus, įvairiomis paskolų formomis ir kitokiomis finansinėmis operacijomis pinigus iššvaisčiusiems, burbulus pūtusiems bankams remti, kritikai, tarp jų ir S.Jakeliūnas, nuolat baksnoja į buvusią Vyriausybę.
Tačiau bent kiek išmanantis šalies biudžeto priėmimo procedūrą ekspertas privalo žinoti, kad Vyriausybė tik teikia Seimui biudžeto projektą, o parlamentas jį tvirtina su įvairiausiomis pataisomis.
Be to, tikiuosi, kad S.Jakeliūnas tikrai pamena, jog tvirtinant 2008 metų biudžetą, keturioliktoji Vyriausybė buvo mažumos kabinetas ir be opozicinių partijų pritarimo to biudžeto patvirtinti negalėjo. Dėl to opozicijai ir padaryta įvairių nuolaidų, aišku, didinant biudžeto išlaidas.
Priminsiu, kad būtent opozicinės tuo metu partijos, tarp jų konservatoriai – krikdemai, pasiūlė Vyriausybės projektui papildomų 7,5 mlrd. litų išlaidų. Ir tik didelių pastangų dėka, taip pat mūsų Vyriausybės priimto fiskalinės drausmės įstatymu, pavyko opozicijos apetitus sumažinti, nors ir toliau jie visokiais būdais, net ir vėliau (mokytojų atlyginimų didinimas) stengėsi valstybės išlaidas išpūsti.
Tačiau svarbiausia – niekada nesutiksiu, kad šie pinigai buvo “švaistomi” ar “iššvaistyti”. Jie atiteko Lietuvos žmonėms - padidintų pensijų, atlyginimų ir kitokių išmokų pavidalu. Ekonomikos pakilimo metu, kai privataus sektoriaus atlyginimai, ir pirmiausia bankininkų, kilo ypač greitai, nekelti jų valstybiniam sektoriui ne tik neįmanoma, bet ir neteisinga, o socialinės atskirties požiūriu – net pražūtinga.
Įdomu, kad ir dabar visi tie, kurie kaltina keturioliktąją Vyriausybę “švaistūniškumu”, nedrįsta aiškiai pasakyti, o ką, kieno sąskaita reikėjo taupyti siūlomiems rezervams sukaupti? Pensininkų, neįgaliųjų, našlių, jaunų šeimų, mokytojų, medikų?
Valdymo išlaidos, kad ir kiek jas bekarpytum, tokių rezervų nesukaups. Niekada negirdėjau nei iš S.Jakeliūno, nei kitų ekspertų (kažkodėl pas mus jie dažniausiai dirba bankuose) pasipiktinimo dėl ypač spartaus bankų sektoriaus darbuotojų atlyginimų kėlimo. Beje, biudžeto panaudojimą prižiūri Valstybės kontrolė. Ar yra pateiktos kokios nors išvados apie biudžeto iššvaistymą?
Juolab nesutiksiu, kad šalių biudžetai gali būti kažkokios taupyklės ar taupomosios kasos, kur kaupiami pinigai galimam sunkmečiui. Net jei tai būtų įmanoma mažumos Vyriausybės sąlygomis, artėjant rinkimams, tiems patiems ekspertams nuolat dejuojant, kad ekonomika auga, o žmonių gerovė atsilieka, nesutikčiau, kad sukaupti rezervai turėtų būti pirmiausia atiduoti krizę sukėlusiems bankams.
Ekonomikai gaivinti, inovacijoms, investicijoms skatinti - taip, bet ne tiems, kas krizę iš esmės sukėlė, nors bankų sektorius, neabejotina, labai svarbus, bet tik kaip vienas iš ekonomikos sektorių.
Tačiau šis sektorius negali diktuoti sąlygų kitiems - verslui, investuotojams, žiniasklaidai, taip pat Vyriausybei bei rūpintis tik savo interesais, kaip šiandien yra Lietuvoje.
Keista, kad mūsų ekonomikos ekspertai nediskutuoja, dėl dar vieno itin svarbaus klausimo – o ko iš tikrųjų Lietuvoje veikiantys užsienio bankai siekia? Ar tik spręstis savo problemas, ar dar ir, pasinaudodami savo dominuojančia finansų srityje padėtimi, perskirstyti kapitalą, rinką, politinę įtaką savo naudai?
Ir pagaliau, net jeigu Vyriausybė ir norėtų kažkokius rezervus atidėti, kad po to gelbėtų bankus, be Seimo pritarimo to padaryti negalėtų. Kai kurios šalys (jų mažuma) tai darė, tačiau krizė, pavyzdžiui, Estijos vis tiek neaplenkė.
Dauguma ES šalių, nelabai paisydamos Mastrichto kriterijų, biudžeto deficito padidinimo sąskaita pirmiausia gelbsti darbo vietas, nes, skirtingai nuo Lietuvos valdžios supranta, kad ekonomikos ir inovacijų skatinimas, darbo vietų išsaugojimas, ir yra pagrindas ateityje sutvarkyti biudžeto ir makroekonominius reikalus. O ne priešingai, kaip mėgina šiuo metu daryti Seimo dauguma, ir, aišku, nesėkmingai. Užtat ir skelbia propagandinę “krizės pabaigą” dar ir birželio 21 d. Tai yra visiškai nerimta, jei ne juokinga.
Dar svarbesnis klausimas, jau šiek tiek ir politinis, o kodėl taip atsitiko, kad bankai tapo beveik visiškai nekontroliuojamais. Atsakymas reikalautų gilesnės analizės, tačiau ir dabar dauguma ekspertų (ne Lietuvos ir tikrai nepriklausomų) sutaria, kad tai yra dešimtmečių JAV, ES šalių dereguliavimo politikos ir valstybės kontrolės mažinimo šiam sektoriui pasekmė.
Bankai ir kitos finansinės institucijos, aišku ne visos, išbandymo ekonomine laisve neišlaikė.
Kontrolės mažinimas ir yra didžioji politikų klaida, kurią būtų galima drąsiai pripažinti. Dešimtmečius dominuojanti liberali dereguliavimo politika, pernelyg sureikšminta įvairių reitingų agentūrų įtaka, įvairių ekonomikos sektorių valstybinės kontrolės disbalansas (bankai ir finansinės institucijos kontroliuojamos ir prižiūrimos mažiausiai), pirmiausia, ir paklojo pagrindus globaliai finansinei krizei.
Bet čia jau amžini ginčai tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Į tai nesivelsiu, nes tai - ne šio rašinio tema. Pasakysiu tik tiek, kad neseniai Europos Komisija nusprendė nuo kitų metų įvesti griežtą bankų stebėsenos sistemą, o visos ES šalys baigia sutarti (kol kas prieštarauja britai) dėl bankų priežiūros reformos, kuri reiškia ne ką kitą, o bankų, kitų finansinių institucijų sisteminės kontrolės griežtinimą. Kitaip sakant, visuotinai pripažįstama, kad krizės sukėlėjai ir yra neatsakingi, viršpelnių ir politinės įtakos siekę bankai bei finansinės institucijos.
O apie kažkokį neva informacijos slėpimą net ir diskutuoti neįdomu. Visa informacija Lietuvoje, kaip ir visoje ES, prieinama visiems, kas jos tik nori ar moka ieškoti. Ar vyriausybių vadovai, neva sakydami tiesą, turi nuolat gąsdinti žmones krizėmis, kitas klausimas.
Absoliučios daugumos Vakarų šalių vadovai to nedarė, nes suprato, kad iš to nebus ne tik jokios naudos, o tik žala ekonomikai. Patys matėme, kokį poveikį turėjo ir tebeturi išimtinai pesimistinė A.Kubiliaus retorika. Gal todėl, jau supratęs savo klaidą, jis pradeda kalbėti kitaip.
Beje, Nobelio premijos laureatas P.Krugmanas, atsakydamas į klausimą, kada baigsis krizė, teigia, kad tai įvyks tuomet, kai rinkai, verslui, investuotojams bus siunčiamos pozityvios žinios. Aišku, pagrįstos ir paremtos realiais vyriausybių sprendimais.
Dėl vieno ekspertui S.Jakeliūnui tikrai pritariu – kiekviena vyriausybė, priimdama sprendimus, turi remtis ekspertais. Tačiau finansų ekspertai mato tik ekonominę ar finansinę klausimo pusę. Vyriausybei tenka atsižvelgti ir į socialinius, ir politinius, ir daugelį kitų aspektų, taip pat į šių sričių ekspertus.
Apibendrintai galima drąsiai teigti, kad ne vyriausybės šią krizę sukėlė. Gal tik Lietuvoje dar panašiai galvojama. Kitose ES šalyse bent jau intelektualai, o prie jų norėčiau priskirti ir S.Jakeliūną, bei politiniai lyderiai supranta, kad krizės sukėlėjai yra ne nacionalinės vyriausybės, kurios elgėsi įvairiai (kaupė arba nekaupė rezervų), o bankai, kitokios finansinės institucijos, neatsakingai pūtusios burbulus ir siekusios nerealių pelnų. Todėl ir krizę įveiksime tuomet, kai tai suprasime ir pradėsime atitinkamai veikti.