Peržiūrėjau visus kandidatų sąrašus, eilės numerių seką, kandidatų biografijas ir kitus duomenis, kuriuos kiekvienas norintis gali rasti LR Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) tinklapyje. Nuėjau ir į plakatuose skelbtą diskusiją su Leonidu Donskiu, bet apie tai – šiek tiek vėliau.
L.Donskio kandidatūra man iš pradžių išties pasirodė patraukliausia, dėl ilgametės akademinės patirties, jo vedamos laidos įnašo į Lietuvos viešąją erdvę, įžvalgios šalies aktualijų stebėsenos nuolat publikuojamuose straipsniuose.
Reikia pripažinti, kad visuomeninės veiklos indėliu L.Donskis aiškiai lenkia visus kandidatus, na, gal išskyrus Vytautą Landsbergį. Ką jau kalbėti apie Socialdemokratų partijos sąrašo Nr. 1, aukštą reitingą šalyje turinčią Viliją Blinkevičiūtę, kuri, visuomeninės veiklos grafoje, politikui bene svarbiausioje skiltyje, nenurodė visiškai nieko.
Net neabejoju, kad L.Donskis bus išrinktas. Tačiau per pastarąsias dienas dėl savo balso teko persigalvoti, pastebėjus kai kuriuos niuansus, kurių, mano nuostabai neaprašė joks laikraštis ar naujienų portalas interneto erdvėje (televizijos nebežiūriu). Į nepagrįstą ir įžeidžiančią vieno leidėjo ir redaktoriaus laikraščio kritiką L.Donskio atžvilgiu, savaime suprantama, nekreipiau dėmesio.
Susitikime su rinkėjais, kuris įvyko birželio 1-ąją Vilniaus universiteto didžiojoje auloje L.Donskis šnekėjo apie daug ką, visuomet nukrypdamas nuo klausimų esmės, o kartais po ilgų pasažų apie paprasčiausius pomėgius, tiesiog vaikiško susižavėjimo objektus, net užmiršdavo atsakyti į aiškiai išreikštus, pašnekovo pasiteiravimus. Kadangi šnekėta buvo tikrai daug, ir apie L.Donskio „taip mylimus olandus“, ir apie kandidato žiūrėtas ištraukas iš Didžiosios Britanijos parlamento, ir apie Vytauto Didžiojo universiteto „kunigaikščius“, manau, kad kai kurie svarbesni pasisakymai didžiausiems susirinkimo kaltininko fanams praslydo pro ausis.
Taręs, kad apie save kalbėti nemėgsta, kandidatas greitakalbe, su pasididžiavimu išbėrė akademinius pasiekimus, neužmiršo paminėti ir „Rodopi“ leidyklos, išleidusios pora jo knygų.
Tačiau mano nuostabai, nebuvo kalbėta apie Europos Parlamentą, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos aktualijas, ir, be abejo, L.Donskio žadamus nuveikti darbus. Taigi, turėdamas visa tai galvoje, ėmiau manyti, kad Europos parlamentaro vardas išties papuoštų taip puoselėjamą L.Donskio gyvenimo aprašymą.
Tačiau dar labiau nuvylė tiesiog patologiškas nenoras (ar nesugebėjimas) keisti esamą padėtį. Savo straipsniuose ne vieną kartą išsakęs aršią kritiką akademinei bendruomenei, daugeliu atvejų net nurodęs konkrečius veiksmus kurių reikia imtis, pats šių problemų L.Donskis spręsti nesiėmė. Kandidatavimas į EP šiuo atžvilgiu yra greičiau pabėgimas nuo darbų, kurių autoriui tikrai netrūktų Lietuvoje.
Kai „diskusija“ artėjo į pabaigą, susirinkusiems buvo leista užduoti kelis klausimus. Būtent čia ir pradėjo aiškėti kai kurie faktai, nulėmę mano apsisprendimą.
Kažkas paklausė, ar galvoja, jog akademinėje sferoje jau pasiekė viską ir nebeturi iššūkių, kad bando patekti į EP, L.Donskis atsakė, jog šiam klausimui ruošėsi ir teigė, kad akademinio darbo, knygų rašymo, EP neatsisakys, nes kitaip sunkiai įsivaizduotų savo gyvenimą. Vadinasi, vienas neišvengiamai taptų antraeilis. Įdomu, kuris?
Paklaustas, iš kur tada semsis jėgų šioje misijoje, atsakė, kad jaučia didelę meilę dabartiniam savo darbui, ir liūdna mina pridėjo, kad būsimasis jam nebus toks mielas, tad turi „kai kurių tikslų“.
Iš jų išgirdau vienintelį – L. Donskiui nusibodo, jog Lietuvai blogai atstovaujama. Manau, kad toks į neapibrėžtumo pusę lenkiantis pasisakymas negali būti profesoriaus rinkimų devizas. Gal vis dėl to reikėtų įvardinti, kas iš dabartinių europarlamentarų Lietuvą netinkamai atstovauja? Visi? Tai ir liko užmarštyje, kai kandidatas pajuokavo, kad iš susirinkusių, matyt, niekas jų ir nežino (auloje galvos linksėjo).
„Diskusijos“ pabaigos kantriai laukė leidyklos „Versus aureus“ vadovas Artūras Mickevičius, susirinkusiems pasiruošęs parduoti ant palangės greitai išrikiuotas L.Donskio knygas.
Labiausiai šokiravo VRK tinklapyje publikuojamos L.Donskio pajamų ir turto deklaracija, kurioje teigiama, kad per pastaruosius 12 mėnesių (!) jis paėmė 358 668 Lt paskolą (!), o tai beveik prilygsta visam jo turimam turtui, įskaitant ir pinigines lėšas.
Na, lyg ir pradeda aiškėti pašnekesių „apie šį bei tą“ pilnos rinkimų kampanijos ir neaiškios L.Donskio pozicijos priežastys - vien ką reiškia nenoras sieti savęs su Liberalų sąjūdžiu ir nedaug tepasakantis „aš esu idėjinis liberalas širdyje“. Tuo labiau, kad praėjusių metų vasarą EP nusprendė kitos kadencijos parlamentarams mokėti dar didesnius mėnesinius atlyginimus – jau 29 tūkst. Lt.
Atminkite - tai 5 metų kadencija.
L.Donskis, ne kartą rašęs, jog reikia vengti galios, įtakos ir prestižo siekių, pats tampa šio sūkurio dalyviu vienoje didžiausių Europos Sąjungos institucijų. Argi tai nebyloja „apie šizoidinę politiką, kurioje galutinės išsiskiria mintis, kalba ir veiksmas“?