Tokia graudi situacija (jaunuolių politinis apatiškumas) Lietuvoje susiklostė dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, aplinka kalta. Paaugliai auga posovietinėje terpėje, kurioje dar išlikę įvairūs stereotipai ir Homo sovieticus fenomenas.
Neseniai turėjau progą išgirsti dviejų Homo sovieticus pokalbį. Aiškumo dėlei dialogo dalyves pavadinsiu Maryte ir Onyte.
Įsiminiau bene įdomiausią jų trumpo pokalbio epizodą:
– Adamkus visus narkotikus Lietuvon iš Amerikas atavežė! – drąsiai mintis reiškė Onytė.
- Tai aišku, per Adamkų Lietuvoj krizė. Matai, norėjo Lietuvą su Europa sulygint, ir va koks brudas gavos! – neatsiliko Marytė.
Prie noro nesidomėti politika iš dalies prisideda ir švietimo sistema. Mokyklose iki vienuoliktos klasės pilietiškumo pagrindų pamokos (toliau PPP) yra tokios pat svarbios ir įdomios kaip ir civilinės saugos, tikybos, etikos pamokos.
PPP jaunuolių nesudomina, nes jose pateikiama tik teorija, praktikos beveik arba dažniausiai išvis nėra. Paaugliai nėra priverčiami stropiau mokytis, nes už šias pamokas tegaunama įskaita arba ne. Kitaip sakant, PPP lieka pamokos, per kurias prasėdima ar pramiegma suoluose.
Čia nelieka nuošaly ir vadovėlių trūkumas, mokytojų algos, mokytojų motyvacija dirbti ir taip toliau.
Paskutinė šiame sąraše – nuolat keikiama valdžia. Stebėjau abejus 2009 metais vykusius rinkimus. Paaiškėjus pirmųjų rinkimų rezultatams buvau nustebęs, kaip su tokia skurdžia rinkimine kampanija, tokiu nedažnu konkrečių dalykų sakymu, galima pasiekti tokį aukštą (kaip Lietuvai) rinkėjų aktyvumą. Rinkimai į Europarlamentą (EP) atskleidė tikrąją situaciją: tokia pat skurdi agitacija pritraukė ypač mažą rinkėjų skaičių.
Piliečiai rinkimais į EP mažai domėjosi: „Aš žinau, ko jie (kandidatai) eina – pasipelnyt, vis vien jų balsas ten nieko vertas bus“; „kam man eit, jei net nežinau už ką balsuosiu?“; Vis vien vienas balsas nieko nereiškia“.
Žmonės nėra pakankamai informuojami apie konkrečių partijų ir asmenų siekus, EP svarbą kasdieniame mūsų gyvenime. Apie masinį politinų programų skelbimą aš jau nedrįstu svajoti. Lietuviai, atrodytų, atsikratę sovietinio mąstymo, pasąmonėje jį tebeturi. Lietuva mano, kad prezidentas yra vos ne partijos sekretorius, kuris kaip marionetes valdo butaforinius ministrų kabinetą ir Seimą. Politikai nenori prasklaidyti miglos paprastam Lietuvos piliečiui, nes tai, jų manymu, jiems nėra naudinga.
Toks nesusipratimų kratinys atsiranda dėl mažo aiškios informacijos kiekio. Žinoma, didelė dalis kaltės tenka valdžiai ir švietimo sistemai, bet ir mes patys turime suvokti, kad parlamentarus renka ne kas kitas, o mes patys.