Baigiantis kadenciją V.Adamkus ne kartą yra pastebėjęs, kad visus taškus ant „i“ dėl jo paties priimtų sprendimų ir poelgių sudės istorija.
Kaip atrodo, prezidentas yra linkęs manyti, kad istorija, atsijojusi pelus nuo grūdų, jį išteisins. Žiūrint iš „istorijos taško“, taip sakant, visos smulkmenos nutrupa, nesusipratimai užsimiršta, kasdienybės ūkai išsisklaido, o lieka tik išgrynintos esmės spindesys. Tačiau nepaniekinkite, Gerb. Prezidente, mano nuomonės dėl to, kad, galimas daiktas, istorijoje jūs nesijausite taip jaukiai arba, kitaip tariant, visados jausite didesnį ar mažesnį diskomfortą, jeigu per likusį kadencijos laikotarpį nepamėginsite radikaliai pastūmėti į priekį kelių užblokuotų problemų sprendimo.
Štai čia aš ir leisiu sau visų pirma priminti apie tuos lūkesčius, kurie buvo sudėti į jūsų, Prezidente, asmenį dėl rašytojo, religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus žūties bylos teisingo sprendimo.
Dėl šios painios bylos į šalies vadovą kiek anksčiau oficialiai kreipėsi žinomi kultūros veikėjai, o tai pat kitomis formomis viešojoje erdvėje prezidentas ne kartą buvo kviečiamas bei raginamas tarpininkauti siekiant teisingumo. Tai prisiminti verta net ir baigiantis kadencijai, nes, esu šventai įsitikinęs, G.Beresnevičiaus žūties aplinkybės, o tuo labiau po tragiško įvykio sekusios bylos tyrimo peripetijos nėra tik kriminalinis incidentas, bet, regis, yra kaip tik toks fokuso indikatorius, kuris parodo tikrąją, t.y. labai keblią mūsų teisinės ir politinės sandaros padėtį, o taip pat akivaizdžiai praneša apie moralinio išsigimimo pavojų.
Nepaisant visų galimų paaiškinimų dėl to, kad ne prezidentas tiria bylas, vis tiek, rodos, šalies vadovas turi galimybę panašiais rimtų išbandymų atvejais įsikirsti į procesą jau vien su pretekstu, jog kaip tik jis skiria aukščiausius teisėsaugos pareigūnus ir iš dalies atsako už jų veiklos pagrįstumą.
Kaip sakyta, į prezidentą dėl šito reikalo buvo kreiptasi ne kartą, tačiau - sunku tuo patikėti - prezidentas nepateikė jokio viešo atsakymo ar paaiškinimo savo vardu. Iš kitos pusės žiūrint, kaip atrodo, nuodėmė būtų susieti prezidento vardą su tais prokurorų paaiškinimais apie bylos tyrimo eigą, kuriuos kadaise išplatino naujienų agentūros. Tiesą sakant, nesuprantu net ir šiandien to, kaip į oficialų teisėsaugos diskursą galėjo prasibrauti logiškai nesubalansuoti, prieštaringi teiginiai, primenantys musmirėmis apsivalgiusio nelaimėlio sapaliojimus. Kita vertus, pašiepti dėl tokio savo pranešimų prieštaringumo, atsakingi pareigūnai nuo to laiko tyli taip atkakliai, tarsi būtų vandens prisisėmę į užpakalį.
Nedidelė paslaptis - dauguma iš mūsų dar iki G.Beresnevičiaus žūties žinojo apie nutikimus, kai "pavargusius“ žmogelius į nakvynės vietas policija išvežioja mašinų bagažinėse, pritaikytose tarnybiniams šunims transportuoti.
G.Beresnevičiaus žūties bylos tyrimo eigoje prokuroras pareiškė, kad eksperimentas neginčijamai parodė, jog žmogaus neįmanoma įgrūsti į tokią nedidelės apimties skardinę dėžę. Nei verkti, nei juoktis... Tiesą sakant, aš visada tikėjausi, kad po šio skaudaus įvykio policijos vadovybė slaptai po nuovadas išplatins kokį nors aplinkraštį, perspėjantį, kad vežioti žmones bagažinėse, šiaip ar taip, yra draudžiama.
Sakote, skaitytojau, kad esu naivuolis ir, žinoma, esate visiškai teisus. Jau praėjus daugiau nei metams po G.Beresnevičiaus žūties skaitėme žinomos publicistės karštų įspūdžių pagrindu parašytą straipsnį, kuriame aptariamas regėtas vaizdelis „pokštininkai policininkai trombuoja „nusmigusį“, be nuovokos žmogų į išgarsėjusio pavyzdžio bagažinę“. Štai šitaip, ne kitaip.
Oficialiuose pranešimuose buvo sakoma, kad G.Beresnevičius mirė sustojus širdžiai. Esą vežiojimo aplinkybės čia neturėjo jokios reikšmės, nors drauge neprotingai neigiamas labai konkrečiai paliudytas pasivažinėjimo bagažinėje faktas.
Žinoma, bet kuriuo atveju, mirštant žmogui, širdis sustoja, neįmanoma numirti kitaip, tačiau čia dar išlieka klausimas – kas seka po ko ir dėl ko, kodėl viskas šiuo atveju užsibaigė taip nelaimingai. G.Beresnevičius išties buvo pakankamai augalotas žmogus, todėl bandymas rašytoją sukišti į bagažinę, kaip tai nesunku įsivaizduoti, tapo neįtikėtinai žiauria egzekucija. Pastebėjau, kad teisėsaugai atstovaujantys iškilūs asmenys, kurie komentavo šios konkrečios žūties aplinkybes, taip pat pasižymi įspūdingais stotais, yra, kaip sakė visai kita proga V.Landsbergis, tikri Lietuvos ąžuolai.
Eksperimentuojant vardan teisybės, būtų galima pavažinėti tokius generolus ir prokurorus aprašyto pavyzdžio bagažinėse. Nelinkiu to, kad jų širdelės sustotų, tačiau galbūt tokiu atveju nuskaidrėtų šių didingų vyrų mažos smegenėlės ir jie suvoktų – koks tai yra išbandymas.
Toliau leiskite atkreipti dėmesį į labai svarbų, kaip atrodo man, šios istorijos aspektą. Taip jau sutapo, kad apie G.Beresnevičiaus mirtį esu išsikalbėjęs su dešimtimis žmonių. Visi iš jų be išimties, neatsižvelgiant į jų profesijas, statusą, amžiaus ir kitokius skirtumus, porina daugmaž panašiai, labai panašiai intonuoja pagrindinę išvadą: esą šioje istorijoje viskas aišku kaip per stiklą, tačiau neva jokie galai čia nebus atsekti dėl tos aplinkybės, kad nusikaltimą padarė pati policija, o teisingas šios bylos ištyrimas skaudžiai paliestų ne tik vieno kito, bet visų aukščiausiųjų policijos pareigūnų, o taip pat tvarkos priežiūros sistemos reputaciją ir ne tik.
Ar tai reiškia, jog Lietuvą ištiko nauja, žmogaus orumą neigianti ir grėsmę užtraukianti okupacija, ar nėra taip, kad mes patys save kažkokiu paradoksaliu būdu okupavome ir pradėjome riboti, žaloti? Ar Lietuvoje jau net žmogumi nebelaikomas tas, kuris, pavyzdžiui, nėra pasivogęs fabriko, nepriklauso korupciniams politiniams klanams, neatstovauja energetikų ar žemgrobių mafijai, neturi bent pulkininko laipsnio, o yra tik, kaip G.Beresnevičius, žinomas kultūrininkas, rašytojas, pasaulinio garso mokslininkas?
Ar nėra, be visa ko kito, taip, kad visą laiką stiprėjęs valdžios niekinantis požiūris į kultūros sferą pastaruoju metu tapo atvirai cinišku požiūriu?
Kita vertus, jeigu čia klausimo forma išsakytos prielaidos yra bent iš dalies teisingos, kyla kitas klausimas - kokiai tikrovei atstovauja mūsų politinės sistemos vairininkai, jų susireikšminimo pozos, didingi mostai, karžygiški gestai, gelbėtojų amplua? Išties vis dažniau susidaro įspūdis, kad Lietuvai jie beveik nebeatstovauja, o yra kažkokios išgalvotos „konservatobano“ tikrovės atstovai arba „kirkilizijos“ pasiuntiniai.
G.Beresnevičiaus žūtis netikėtai paryškino mūsų bėdas. Esu įsitikinęs, kad šio žinomo ir gero žmogaus mirties aplinkybių komplikuoto tyrimo peripetijos yra kažkas panašaus į moralinę egzekuciją visų šalies piliečių atžvilgiu. Tai liečia kiekvieną iš mūsų, nes, regis, esame mulkinami atvirai melagingais oficialių pareigūnų paaiškinimais arba nutylėjimais. Kartais dar pagalvoju sau: supuvę grybai esame, ponai lietuviai, taigi neatsitiktinai ir mūsų karalienė yra D.Grybauskaitė.
Paklauskime dar kitaip: kodėl G.Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimas nesulaukė tokio visuomeninio rezonanso ir politikų dėmesio, kaip V.Pociūno žūties tyrimo atveju?
Tokia selekcija, mano galva, yra veidmainiška ir atgrasi, galbūt net politiškai motyvuota. Gal sakysite, kad G.Beresnevičiaus darbai šalies labui yra menkesni nei pulkininko V.Pociūno nuopelnai teisėtvarkai?
Be abejo, kiekvieno žmogaus mirtis yra nesulyginama netektis, tačiau netikiu to gražbyliaujančiojo politiko teisingumo siekiu, kuris, išsakydamas savo apgailestavimus dėl V.Pociūno likimo, nė žodeliu neužsimena apie G.Beresnevičiaus mirties aplinkybes. Be to, nesunku pastebėti, kad pirmuoju atveju forsuojamos tik prielaidos - galbūt net ir labai logiškai pagrįstos - apie mirtį svetimoje šalyje, kai antruoju atveju stengiamasi nepastebėti akis badančių faktų, liečiančių šiurpų įvykį savoje šalyje.
Būtent niekur viešai nepaneigti liudininko parodymai praneša apie faktines nelaimingo nutikimo Vilniuje aplinkybes. Ta pačia proga leiskite paklausti: ar dar gyvas ir sveikas šiandien yra tas liudininkas, kuris matė visą šitą G.Beresnevičiaus pajudėjimo su policijos mašina pro mirties vartus fantasmagoriją?
Kitas gal pasakys, kad šių atvejų negalime lyginti dėl to, jog neva G.Beresnevičius žuvo ne dėl kieno nors piktų užmačių, o dėl nelaimingo aplinkybių sutapimo. Tačiau – sunku to nepastebėti – G.Beresnevičiaus žūties aplinkybių oficialų tyrimą visą laiką lydėjo piktų pikčiausioji užmačia.
Gerb. Prezidente, esu įsitikinęs, kad tik jūs galite išrišti šį prieštarų mazgą, įpareigodamas atitinkamas tarnybas atnaujinti tyrimą. Tai būtų skambus Jūsų kadencijos pabaigos akordas, demonstruojantis ryžtą ir valios gyvybingumą iki paskutinio momento. Pastebėjau, kad pastaruoju metu sustiprėjo jūsų prezidentinės veiklos kritika, be to, krinta į akis, kad dabar dažniausiai jus užsipuola tie asmenys, kurie anksčiau labiausiai įkyriai ieškojo jūsų palankumo gestų, lesiojo trupinėlius, nukritusius nuo jūsų stalo.
Tiesą sakant, net nestebina tokie anųjų viražai nuo prisiplakėlio prie didžiausio kritiko, lydintys tą amplitudę, kai baigiantis kadenciją aukščiausias šalies pareigūnas galbūt po truputėlį praranda turėtą įtaką. Tai taip lietuviška, galimas daiktas, siekia šlovingosios kumetiškos prigimties ištakas.
Kiek pagrįsti yra jūsų oponentų ypač intensyviai platinami vertinimai, kad neva jums kartais pritrūkdavo valios ir ryžto? Kaip atrodo bent man, didžiausią ryžtą jūs pademonstravote kaip tik tais balanso paieškos momentais, kai buvo siekiama atsispirti vienos ar kitos pusės karštligiškiems raginimams. Kita vertus, šioje liūdnoje istorijoje, kurią bandžiau priminti, balanso tarp melo ir neteisybės neįmanoma pasiekti iš principo. Šios istorijos gėla savaime niekaip neužsimirš, bet su laiku, nieko nedarant, tik dar labiau išopės.