Kiek sudėtingiau atsakyti į klausimą apie integracijos laipsnį. Nors dabar madinga kalbėti apie didesnio Lietuvos savarankiškumo išlaikymą ES, nuostatos keičiasi pradėjus gvildenti energetikos problemas.
Čia mes jau prašome Briuselio paramos ir raginame ES kalbėti vienu balsu bei vykdyti vieningą energetinę politiką. Toks pat dvilypis požiūris pastebimas ir užsienio politikoje. Panašu, kad Lietuvoje reikėtų platesnių debatų, kokioje srityje ir kiek Europos mes norėtume įsileisti, o taip pat, jei dauguma šalių pasisakys už glaudesnę integraciją, ar mes ketiname būti už to branduolio ribų ir likti antrame ešelone.
Priimdami sprendimus mes galime remtis savo penkerių metų narystės ES patirtimi, kuri turi teigiamų ir neigiamų aspektų.
Įstojus į ES 2004 metais, pagrindinis iššūkis buvo pasiekti, kad integracija į bendrą rinką mums padėtų sparčiai modernizuoti ekonomiką, diegti modernius valdymo metodus ir pakelti gyvenimo lygio standartus, kad žmogus, gyvendamas Lietuvoje, galėtų jaustis saugiai ir užtikrintai.
Siekiantys šio tikslo mes iš ES biudžeto gavome nemažą paramą, bet jau dabar kyla abejonių, ar mes tas lėšas panaudojome tinkamai.
Problemos atsiranda ne tik dėl gebėjimų stokos ar biurokratinių projektų pateikimo taisyklių, bet ir dėl nustatytos ES biudžeto naudojimo tvarkos. Struktūrinių fondų valdymas ES lygmeniu yra orientuotas ne į efektyvumą, o į statistinį lėšų panaudojimo rodiklį.
Paprastai inovatyvūs, naujomis technologijomis pagrįsti projektai yra nedideli, o daug paprasčiau lėšų gauti įgyvendinant didelius projektus. Taigi, pirmoji pamoka po 5 metų ES turėtų būti ta, kad ES fondų panaudojimo sistema turi būti lankstesnė, skatinanti teikti prioritetą projektų efektyvumui.
Antroji pamoka, kurią mes išmokome, yra tai, kad prieš įstojimą į ES naujosios šalys narės savo ekonominį ir finansinį stabilumą valdė savarankiškai. Tačiau per pastaruosius 5 metus gilėjanti integracija lėmė tai, kad sumažėjo gebėjimas nepriklausomai valdyti savo ekonomiką, daug procesų pradėjo lemti didžiųjų Europos pramonės ir finansų įmonių, sudarančių bendros rinkos branduolį, veikla ir sprendimai. Geriausias pavyzdys yra Skandinavijos bankų plėtros strategijos įtaka Baltijos šalių ekonomikos augimui.
Prasidėjus krizei, senosios ES valstybės narės pakankamai gerai ir sparčiai pasinaudojo ekonomikos skatinimo priemonėmis bei sušvelnino ekonominio nuosmukio poveikį piliečiams. Naujosios valstybės narės taip veikti neturėjo galimybių, nes iš jų buvo atsiimami pinigai, ir jų ūkis susidūrė su likvidumo problema.
Be to, didžiųjų ES šalių ekonomikos gaivinimo planai skatino dideles įmones koncentruoti veiklą savo namuose, perkeliant kapitalą ir užsakymus iš dukterinių bendrovių, kurios daugiausia įsikūrusios naujose šalyse.
Akivaizdžios ES ekonomikos problemos parodė, kokią įtaką didelių bankinių ir pramoninių grupių veikla turi realiai ekonomikai, ypač tokių mažų valstybių, kaip Baltijos šalys, todėl reikėtų ieškoti būdų, kaip būtų galima suderinti įmonių plėtros tempus, laisvą kapitalo judėjimą finansų ar pramoninės grupės viduje ir būtinybę užtikrinti šalies ekonomikos likvidumą bei makroekonominį stabilumą ekonominio nuosmukio metu.
Beje, kaip parodė „Chrysler“ korporacijos bankroto istorija, ši problema aktuali ir globaliu mastu.
Trečioji pamoka – tarptautinių institucijų, pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB), Europos investicijų banko (EIB) ir Europos Komisijos, struktūra nėra pakankamai lanksti, kad galėtų efektyviai reaguoti į sparčius pokyčius ekonomikoje, ypač krizių metu, nes jos paprastai grindžia savo veiklą iš anksto nustatytais ir apibrėžtais ekonomikos valdymo modeliais.
Todėl jų parama ir naujoms šalims skirtos programos buvo mažai veiksmingos, o įvertinant Latvijos patirtį, – net akivaizdžiai netinkamos.
Nors dažnai pasigirsta skeptiškų Lietuvos pasiekimų vertinimų, tereikia atidžiai pažiūrėti, kas darosi į rytus nuo Lietuvos. Tada lengva suprasti, kokį didelį kelią mes kartu su visais nuėjome Europoje.
Mūsų sėkmės formulė yra paprasta: kad ir kaip būtų sunku, reikia būti atviriems pasaulio pokyčiams ir siekti kartu su kitomis šalimis plėtoti ekonominius bei politinius ryšius. Dabar tikrai nereikėtų pradėti klaidžioti vieniems.