Sąmokslo teorijos kūrėjai įžvelgia ilgą kolonijinio Lietuvos pajungimo strategiją. Iš pradžių būta spaudimo įvesti Valiutų valdybos modelį, kad, jei prireiktų, valstybė negalėtų išleisti papildomo pinigų kiekio atsirandančioms biudžeto „skylėms“ kamšyti (kartu tai reiškia ir dalinį valiutos devalvavimą), po to sekė planingas nacionalinių bankų perėmimas, vėliau – gyventojų ir ūkio subjektų pratinimas prie finansinių narkotikų, puikiai žinant, kad kada nors ateis krizė ir bus galima visus „narkomanus“ eksploatuoti lyg vergus.
Už narkotikų platinimą Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę. Už rožinių miglų į akis pūtimą ir finansinį pavergimą jokia atsakomybė nenumatyta. Tai leidžia bankams demagogiškai kaltinti pačius skolininkus – juk niekam, kaip teigiama, prievarta kreditai nebuvo brukami. Apdairiai nutylima daug kainavusi grandiozinė reklaminė kampanija, kurioje gausiai dalyvavo bankų ekspertai, raginę tik skolintis ir vartoti.
Dabar bankai primena suaugusį vyrą, pagautą lovoje su nepilnamete: „Juk ji pati norėjo!“ Kas kitas, jei ne gausius ekspertų būrius turintys bankai, turėjo perspėti apie artėjančią krizę? Kaltinti paprastus žmogelius, kam jie ėmė paskolas ir nesiruošė juodajam periodui, reiškia ne ką kitą, o atsakomybės vengimą.
Grėsmę įžvelgė ir konservatorių vadovas Andrius Kubilius (pagaliau pamatė – labas rytas, premjere!), kuris dar dorai neapšilęs kojų premjero poste nuvyko į Švediją tartis su bankais. Ir pamatė atkištą špygą.
Iš tiesų, kodėl bankai turi paleisti taip šauniai užkibusią kvailą žuvį? Netgi priešingai – jie ėmėsi dar sparčiau griauti šalies ūkį. Švedų kompanijoms nereikalingi konkurentai – joms reikia pigesnės darbo jėgos ir palūkanų mokėtojų. Jei už paprastą dviejų kambarių butą prieš metus šeima mokėjo 1,5 tūkst. Lt, tai dabar – 2,5 tūkst. litų kas mėnesį. Ir bankui nerūpi, kad žmonės galbūt neteko darbo ar kitaip sumažėjo jų pajamos. Tokios šeimos tampa banko vergais.
Veltui ieškotume bankų dokumentuose viršpelnių. Finansiniai vertelgos moka tvarkytis buhalterijoje ir reguliuoti pinigų srautus taip, kad nebūtų galima jiems to prikišti. Šalia bankų išdygo keistos agentūros ir firmelės, kurios „kilniadvasiškai“ perima „blogas“ paskolas, kelia bankrotus, vikriai įsisuka problemų kamuojamų įmonių ūkiuose ir susirenka viską, kas pelningiausia.
Dažnas verslininkas pasakoja, kad susiviliojęs reklamose minimo teiginio, jog iškilus bėdoms reikia pasitarti su banku ir tik bankas pasiūlys geriausią sprendimą, vietoj išganingo pasiūlymo išgirdę kategoriškus reikalavimus kuo greičiau grąžinti kreditą arba gerokai sumažinti jo apimtį. „Bankas kirto ten, kur skaudžiausia“, - sako dažnas Lietuvos verslininkas.
Ir vargas tam, kas per trumpą laiką nesukrapštys reikiamos pinigų sumos. Už kredito dydį, kuris siekia, tarkime, 20 proc. įmonės vertės, bankas (ar jo atsiųsta neaiški firmelė) perims visą įmonės verslą.
Bankai sutartinai sako, kad jie irgi yra verslo subjektai, todėl privalo siekti pelno. Tai tiesa, bet nevisa. O nevisa tiesa reiškia melą. Žinomas ne vienas atvejis, kai bankas turi pirmenybę prieš kitus kreditorius, kurie galiausiai paliekami „ant ledo“.
Prognozuojama, kad verslo kreditavimas šiemet sumažės penktadaliu, nors bankinis finansavimas yra svarbiausias ūkio augimo stimuliuotojas. Tai viena svarbiausių tokios ekonominės recesijos priežasčių. Lietuvos ekonomika yra tiesiog verčiama trauktis daug sparčiau, nei tai vyksta kitose šalyse, kur bankai kreditavimo apimčių nemažina. Įspūdis toks, lyg kas specialiai norėtų Lietuvą paversti kolonija. Matyt, užsienio piktavališkus finansinius klanus paveikė tai, kad pernai net 60 proc. šalies BVP sudarė eksportas, o tai reiškia, jog Lietuva galėjo virsti stipria tarptautinės prekybos žaidėja.
Panašios lyg du vandens lašai tendencijos vyksta ir kitose Baltijos šalyse.
Jaukas prarytas taip giliai, kad bankų atstovai, atvykę į susitikimą Vyriausybėje, atvirai grasino dar labiau sumažinti verslo kreditavimą, jei valdžia imtųsi gelbėti verslo situaciją.