Yra toks dalykas, kaip komandiruotės. Dabar jų mažiau, negu sovietmečiu, tačiau jų dar yra. Vieniems – daugiau, kitiems – mažiau. Pagaliau koks gi čia mūsų reikalas? Jokio. Kol su tuo nesusiduri pats ar tavo organizacija.
Kaip, ko gero, visiems žinoma, komadiruotam asmeniui mokami dienpinigiai. Jau nebežinau, kodėl, bet mokami. Ir mokami labai įvairiai. Štai jūs siunčiate darbuotoją komandiruotėn į Rusiją – sutvarkyti svarbių reikalų ar dalyvauti mokslinėje konferencijoje. Netikėtai jums, gal dar nesikonsultavusiam su savo pragmatiška buhaltere ar apskritai neturinčiam daug patyrimo šiame kelionių fronte, paaiškėja mažų mažiausiai keista tiesa.
Jei siunčiamas darbuotojas uždirba minimalų uždarbį, pajamų mokesčiu neapmokestinami dienpinigiai negali viršyti 50 proc. darbuotojo atlyginimo, padauginto iš koeficiento 1,3. Va toks įdomus skaičius. Kas jį sugalvojo, kas iš piršto iščiulpė ir pasiuntė į lubas – paslaptis.
Taigi jūsų kvalifikuotas, gal net nepakeičiamas darbuotojas, gaunantis minimalų atlyginimą, dar turės mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo dienpinigių. Nebent užsienyje jis prabūtų tik vieną dieną. Vis dėlto netgi taisyklės teigia, kad dienpinigiai skaičiuojami nuo išvykimo iki atvykimo datos į Marijos žemę. Taip viena diena užsienyje tampa trimis komandiruotės dienomis.
Dažnai konferencijos ar kiti panašūs renginiai tęsiasi ilgiau. Taigi žmogus, uždirbąs 800 litų per mėnesį (iki mokesčių nuskaičiavimo), turi mokėti gyventojų pajamų mokestį už kiekvieną užsienyje prabūtą ir pradirbtą dieną.
Visa tai neatrodytų taip keista, jei nebūtų tokios nuostatos: „Jeigu darbuotojui nustatytas darbo užmokestis yra didesnis už minimalią mėnesinę algą, padaugintą iš koeficiento 1,3, komandiruočių į užsienį kompensacijomis, neapmokestinamomis pajamų mokesčiu, laikomi dienpinigiai, neviršijantys Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos tos užsienio šalies dienpinigių normos“.
Tokią informaciją suteikia VMI prie finansų ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Virvilienė. Nė kiek neabejodamas pareigūnės kvalifikacija, drįstu sau užduoti klausimą: kuo gi pasiremiant mažiau uždirbančio asmens komandiruotės dienpinigiai yra apmokestinami, o daug daugiau uždirbančio – ne?
Eiliniame mokesčių suktinio rate susigaudyti tokių sprendimų logikoje tiesiog neįmanoma. Ir, ko gero, nerekomenduotina, nes tam tikroje gydymo institucijoje galima atsidurti greičiau, negu apie tai spėsite pagalvoti. Ir vis dėlto – kaip? Kur elementariausia logika?
Į mano klausimą, kuo remiantis nustatyta tokia absurdiška tvarka, pareigūnė lakoniškai atsakė: „Klauskite teisės aktų leidėjų“. Kur jie, į ką kreiptis? Norėtųsi vis tik sužinoti šio absurdo šaknis.