Studijuojančius dėl diplomo galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė studentų studijuoja dalyką, kuriame aiškiai mato savo ateitį, viziją, bet labiau vertina ne įgyjamas žinias, o diplomą. Antrieji tam tikrą dalyką studijuoja tik dėl to, kad jis yra perspektyvus, ar tiesiog nelabai sugalvojo, kokią studijų programą apskritai pasirinkti.
Pirmasis atvejis
Pirmuoju atveju kalti socialinė mūsų visuomenės sąranga ir kiek keistokas darbo rinkos interpretavimas. Pereinant iš socialistinės planinės į laisvosios rinkos ekonomiką, dėl tuo metu buvusių ekonominių procesų Lietuvoje darbo jėgai susiformavo aukšti reikalavimai, kurie dažnai prasilenkia su logika. Net patys darbdaviai nesusimąsto, kokio darbuotojo jiems reikia: ar turinčio platų teorinį pagrindą, ar tvirtą praktinį. O gal specifinės žinios ir įgūdžiai gali būti įgyjami naujoje darbo vietoje? Šiuo metu daugumoje darbo skelbimų darbdavys reikalauja universitetinio išsilavinimo.
Nors ši tendencija ir kinta, bet kai darbdavio reikalavimus atitinkantis kandidatas priimtas į darbą pamato, kad jo įgytos žinios darbe nei praktiškai pritaikomos, nei kam įdomios, įvyksta grįžtamojo ryšio reakcija. Atsiranda stereotipas, kuris skelbia: kam tos žinios, dirbant jų nereikia, bet be diplomo greičiausiai net į darbo pokalbį pakviestas nebūsi!
Antrasis atvejis
Antruoju atveju vienareikšmiškai galima kaltinti mūsų švietimo sistemą, kuri šiais, anot mūsų politikų, žinių visuomenės laikais yra orientuota į pigią darbo visuomenę. Kartais atrodo, kad mūsų mokyklų segmentas tiesiog nori išlaikyti jaunuolį iki abitūros, įteikti diplomą, nusifotografuoti vinjetei ir įrašyti dar vieną sėkmingą laidą į savo statistiką.
Nepanašu, kad švietimo sistema veiktų taip, kad paruoštų asmenį tolimesniam žinių bagažo kaupimui ir tobulėjimui. Ji lyg ir prasilenkia su šiuolaikine dinamiško pasaulio realybe, kuri kinta daug greičiau, nei mes patys sugebame tai suvokti, ji vis dar veikia tamsiųjų amžių principu, kai žinios buvo auksinė gėrybė, prieinama tik ribotam kiekiui išrinktųjų, kai žinių siekimas buvo kaip pramoga, praskaidrinanti tamsiąją būtį.
Dėl suteiktų žinių kiekio mokykloms priekaištų neturiu, tačiau dauguma atvejų tas žinias jaunimui yra bandoma tiesiog sugrūsti į jų jaunas bręstančias galvas. Iš fizikos, kurią mokėmės mokykloje, turėtume žinoti, kad, jei kūną veikiame tam tikra jėga, jis mus veikia tolygiai atgal. Šis dėsnis gal ir nėra aktualus pradinėje mokykloje ir aukštojo mokslo įstaigose, bet vidurinėse ir pagrindinėse mokyklose gali atsirasti bereikalinga trintis, dėl kurios jaunas protas paprasčiausiai gali būti prarastas.
Žmonės iš prigimties yra tingios būtybės, todėl neverta tikėtis, kad vaikai puls skaityti vadovėlius ir grūstis sausą matematiką, fiziką ar chemiją sau į galvą, tuo labiau, kad pasaulis aplink dar toks nepažįstamas ir vilioja viską išbandyti savo kailiu.
Ikiuniversitetinis švietimo sistemos segmentas ir turėtų suvilioti vaiką į mokslo ir žinių pasaulį. Suvilioti ne pažadais, kad turėdamas geresnį išsilavinimą jis gyvens geriau, o sužavint jauną protą, pažadinant jame aistrą, nepasotinamą alkį žinioms. Dar vaikystėje jie turi pamilti profesiją, mokslo kryptį.
Profesijų savaitė, vaizdžios pamokėlės, laisvė atsiskleisti, eksperimentavimas, vizija. Šiais blizgesio ir judančių paveikslėlių laikais yra daugybė būdų sudominti, juk rinkodara sugeba priversti pasaulį vartoti atsisakant dvasinių prigimtinių vertybių – taip galima priversti ir jaunimą pamilti mokslą.
Tikslas turi būti vienas – pažadinti aistrą, suteikti viziją, išaiškinti, kad ne diplomai o žinios kuria geresnę visuomenę ir aplinką jai gyvuoti. Turėdamas viziją, mokinys pats ieškos žinių, pats sieks švietimo.
O dėl sausos propagandos gyventi geriau turint geresnį išsilavinimą studentai siekia išsilavinimo aukščiausiose mokslo įstaigose, bet ne visada studijuoja tai, ką norėtų. Kadangi vietų skaičius universitetuose ribotas, o mokamose vietose studijuoti tiesiog per brangu, jie renkasi tai, ką gali, o naujoji švietimo reforma šią diferenciaciją tarp „noriu“ ir „galiu“ dar labiau sustiprins.
Visiems suprantama, kad pasaulį verčia suktis žinios, o ne moksliniai laipsniai, tačiau šiuolaikinė mūsų visuomenė reikalauja popierių. Nemanau, kad naujoji švietimo reforma išspręs žinių siekiamybės problemą, panašu, kad ji į tai nėra orientuota, visgi rašant liberaliuoju švietimo reformos stiliumi: rinka teikia pirmenybę diplomams, bet ne žinioms, ir ateityje šios tendencijos greičiausiai nekis.