Iš graikų pasisavintas, tapęs tarptautiniu, žodis demokratija (liaudies valdžia) įgavo tokią naują reikšmę, kad dėl jo įgyvendinimo keliami karai, reiškinys dažnai tampa visų visiems tironija. Tokią „liaudies valdžią“, vadintą demokratiniu centralizmu, Lietuvai teko išgyventi penkis dešimtmečius. Jei postringaujantį apie demokratijos vertybes politiką paprašytume pavardinti demokratijos vertybes, jis neturėtų ką atsakyti, nes iš tikrųjų demokratija savyje jokių vertybių neturi; vertybės yra arba jų nėra liaudyje, kuri demokratijos mechanizmą valdo.
Turime lietuvišką, visiems suprantamą ir tikslų žodžio demokratija lietuvišką vertinį – tai savivalda. Tačiau šio žodžio vengiama, jis šalinamas iš vartosenos, nes atskleidžia demokratijos virsmą biurokratija, kuri per administraciniu būdu skiriamus valdytojus savivaldą paverčia diktatūra. Biurokratija yra valstybės ar kitos socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingų valdininkų aparatu, kuris yra beveik nepriklausomas nuo organizacijos narių daugumos valios. Labiausiai įsigalėjusi biurokratija yra savivaldybių lygmenyje, nes čia rinkimuose bendruomenių atstovams, jei jie nepriklauso kokiai partijai, vietos nėra.
Lietuvoje, deja, ir turime dvejopą savivaldą: tik prezidentas ir Seimas renkami vadovaujantis tikros savivaldos būdu, o artimiausia liaudžiai valdžia – savivaldybės, merai, seniūnai – į valdžias eina biurokratiniu būdu.
Valstybės pamatą ir turinį sudaro jos pilietinė visuomenė, kuri savivaldos būdu samdo valdžias valstybės reikalams tvarkyti. Todėl jaunos, nebrandžios savivaldos šalyse svarbiausiu procesu laikytinas pilietinės visuomenės ugdymas ir formavimas. Tačiau šis procesas Lietuvoje ne tik neskatinamas, bet stabdomas, nes jis žalingas kitokiai, biurokratinei savivaldai. Jei pilietinės visuomenės ugdymas būtų skatinamas, savivaldos pradžiamoksliu – Lietuvos Respublikos Konstitucija – privalėjo būti aprūpintas ne tik kiekvienas mokytojas, bet ir – moksleivis, kiekvienas Lietuvos pilietis. Kiekviena šeima turėjo būti aprūpinta valstybine vėliava. Turėjo būti plėtojamas politinis švietimas, piliečiams aiškinama valstybės ir jos valdymo sandara. Deja, taip iki šiol nevyko, nes biurokratijai išprusęs pilietis nereikalingas, kitaip būtų prarasta galimybė piliečiu manipuliuoti, jį mulkinti.
Pilietinės visuomenės lopšiu reikia laikyti vietos bendruomenes. Vietos bendruomenėse turėtų būti ugdomi kandidatai į valstybės valdymo organus, vykdoma jų atranka. Tačiau bendruomenių kūrimasis, jų palaikymas taip pat nėra skatinamas, jau užuomazgoje kėsinamasi jį apipinti biurokratiniu voratinkliu.
Antai 2006 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1242 patvirtino Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovų rinkimo tvarką, kuria vadovaujantis Lazdynų seniūnijoje prasidėjo bendruomenės atstovų rinkimai. Organizuoti rinkimus buvo pavesta seniūnui. Lazdynų seniūnija buvo suskirstyta į 11 teritorijų, kuriose per rugsėjo–spalio mėn. vykusius susirinkimus buvo išrinkti atstovai. Galutinis išrinktų bendruomenės atstovų susirinkimas įvyko 2006 m. lapkričio 10 d., kurio metu buvo išrinkta iš 5-ių narių visuomeninė ne vietos, ne teritorinė, o seniūnijos taryba.
Dabar Lazdynų seniūnijoje veikia dvi bendruomenės – viena iki tol veikusi, rinkta tikru savivaldos būdu, be biurokratinės globos ir antra – biurokratiniu būdu, pagal miesto savivaldybės sprendimą. Kokią galią beturi tikros savivaldos būdu rinkta bendruomenės taryba nesunku suvokti, nes pirmosios pirmininkas inkorporuotas į biurokratiniu būdu rinktos bendruomenės pirmininko pavaduotojo postą. Taigi neva veikia dvi bendruomenės tarybos, deja, abi administruojamos.
Apmaudu, kad Seimas ir toliau tikrai savivaldai stato kliūtis. Susipažinus su teikiamu įstatymo projektu „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto nr. XP-2960“, matyti, kad savo atstovų savivaldybėse bendruomenės gali ir neturėti, nes esama biurokratinė proporcinė rinkimų sistema yra tarsi neperžengiama užkarda.
Ar susivoks naujasis Seimas, kokią reikšmę pilietinei visuomenei ugdyti ir formuoti turi teikiamas ydingas įstatymo projektas, ar išgirs vietos bendruomenių balsą, ar rinksis tikrą ar biurokratinę savivaldą, galima tik spėlioti. Todėl vietos bendruomenės, visuomeninės pilietinės organizacijos tikros savivaldos vardan privalo tarti savo pilietišką žodį.