Pirmą naujieną jau paminėjau. Lietuvos Vyriausybė mano, kad bus labai socialiai teisinga, kai mano pajamos jau po keliolikos dienų sumažės dvigubai. Tik kodėl, jei tai teisinga, jaučiuosi apgauta savo valstybės? Juk pristatydama savo sprendimą Vyriausybė teigia, kad tai palies tik 10 proc. mamų ir tai leis per metus sutaupyti net 150 mln. litų. Taip, tai didelė pinigų suma, bet ji neišsprendžia problemos, dėl kurios siūloma keisti dabar galiojančią tvarką.
“Sodros” deficitas, jei neklystu, jau viršija 1 mlrd. litų. Be to, vis primenama, kad tai ne paskutinis mažinimas, o kitas laukia rudenį. Įdomu, ką tada sugalvos? Visa tai reiškia, kad valstybė, atimdama iš žmonių, tai ką jie pagrįstai tikėjosi gauti, nes dirbo, stengėsi ir mokėjo mokesčius, neišsprendžia problemos, kuri priverčia taip elgtis. Tai kodėl manyti, kad toks elgesys teisingas? Teisė žino ir reikalauja, kad bet kokie įstatymų keitimai teisinėje valstybėje neprieštarautų proporcingumo principui. Proporcingumo principas reiškia paprastą dalyką. Egzistuojančios tvarkos (šiuo atveju, įstatymo) keitimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei jis yra vienintelė ir būtina priemonė, leidžianti pasiekti tikslą, dėl kurio teisės aktas keičiamas. Tačiau, kaip minėjau, tai, kad maždaug 4,5 tūkstančių mamų ir tėčių pajamos sumažės per pusę, neišgelbės “Sodros”.
Perskaičius Vyriausybės siūlymą susidaro toks įspūdis, kad valdžia pamiršo ir vis nesugeba prisiminti, kam skirtas valstybinis socialinis draudimas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtinta, kad valstybinis socalinis draudimas yra socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis “visiškai ar iš dalies kompensuojamos” apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių “prarastos darbo pajamos”. Kalbant paprastai, vaikelio gimimas ir vieno iš tėvų sprendimas jį auginti, pasinaudojant atostogomis vaikui prižiūrėti, yra vienas iš tų draudiminių įvykių, dėl kurių prarandamos darbo pajamos. Suprantu, kad gali būti kompensuojama tik dalis prarastų pajamų, bet kodėl nusprendžiama, kad daliai žmonių kompensuojama tik pusė prarastų pajamų, kitiems net visos, o dar kitiems net mokama dvigubai ar net trigubai daugiau nei uždirbdavo? Kodėl Vyriausybė palieka galioti nuostatą, nederančią su valstybinio socialinio draudimo paskirtimi? Pavyzdžiui, pagal dabar galiojantį įstatymą, susilaukus dvynukų, socialinio draudimo išmokos dvigubinamos. Bet juk mano, kaip darbuotojo, gaunamos pajamos – atlyginimas nepadvigubėja vien dėl to, kad susilaukiau dviejų vaikelių, o ne vieno, ar dėl to, kad vis dar būnant atostogose vaikui prižiūrėti susilaukiu kito vaikelio.
Vyriausybė sugebėjo pamiršti ir tai, kad prieš pusantrų metų, priimant dabar siūlomą keisti Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, visi iki vieno tuometiniame Seime buvę konservatoriai, taip pat ir dabartinis ministras pirmininkas A.Kubilius, ir socialinės apsaugos ir darbo ministras R.J.Dagys, balsavo „už“, nes tokiu būdu deklaravo savo paramą šeimai. Kažkodėl tada Seimo nariai negirdėjo perspėjimų, kad motinystės pašalpa mokama dvejus metus, kai pirmus metus garantuojama 100 proc. kompensuojamo vidutinio darbo užmokesčio, o antrus – 85 proc., yra per didelė našta “Sodros” biudžetui.
Jei tuomet nebūtų pakeitę minėto įstatymo, šiandien nereikėtų kalbėti apie pažeistus teisėtus lūkesčius gauti anksčiau nurodyto dydžio motinystės pašalpas, galbūt nereikėtų 4,5 tūkstančio mamų ir tėčių jų pajamas nuo šių metų liepos 1 d. sumažinti dvigubai. Ir visai niekam neįdomu, ar galiu savo išlaidas taip pat per kelias dienas sumažinti dvigubai. Žinoma, tai dar negalutinis sprendimas, tik, matyt, kol Seimas priims kažkokį įstatymo pakeitimą, praeis dar šiek tiek laiko. Tai reiškia, kad dienų iki liepos 1 d. liks dar mažiau. Toks įspūdis, kad Vyriausybė nežino, o gal pamiršo jau galiojančius įstatymus. Vienas iš jų sako, kad darbuotojas, ketinantis grįžti į darbą nepasibaigus atostogoms vaikui prižiūrėti, apie tai raštu privalo darbdavį įspėti ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. O tai reiškia, kad valstybė verčia priimti sprendimą grįžti į darbą dar nepasibaigus minėtos atostogoms, bet man, kaip darbuotojai, net nepalieka tų keturiolikos dienų, kurios reikalingos savo darbdaviui įspėti.
Dar reikia nepamiršti to, kad Vyriausybė siūlo tiems tėvams, kurie jau gauna (cituoju) „<...> motinystės, tėvystės ir motinytės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, kurių dydis buvo sumažintas apribojant kompensuojamąjį uždarbį šioms pašalpoms apskaičiuoti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 2,5 dydžio suma, išmokama atitinkamos pašalpos nesumokėta dalis. <...> pašalpos nesumokėta dalis išmokama 2012-2014 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.“ Tai reiškia, kad dabar siūloma atimti, o po kelerių metų grąžinti. Išeitų, kad valstybė nori pasiskolinti iš manęs, mano vaikų pusę mano pajamų. Bet kodėl ji nepaklausia, ar aš ir mano šeima nori ir gali jai tuos pinigus dabar paskolinti? Paprastai pinigai skolinami, kai asmuo, jų turintis, nori ir gali tai padaryti. Tačiau Lietuvos Vyriausybė mano, kad iš tėvų ir jų vaikų galima pasiskolinti prievarta, visai nepaisant jų valios.
Jei tos pajamos, kurias prarasiu Seimui pritarus Vyriausybės siūlymui, yra mano ir mano vaikų paskola valstybei, kodėl nežinau, kokiomis sąlygomis jai skolinu? Na taip, terminas, iki kada skolinu, lyg ir aiškus – iki 2012–2014 metų, bet kokias palūkanas valstybė ketina mokėti už jai suteiktą paskolą? Paskaičius Vyriausybės siūlymą, kurį anksčiau citatavau, susidaro įspūdis, kad iš manęs ir kitų tėvų valstybė tikisi gauti beprocentinę paskolą, t.y. nenusiteikusi mokėti jokių palūkanų. Įdomus tas socialinis teisingumas, nes dvi dienos prieš Vyriausybei pasiūlant mažinti motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išmokas (š.m. birželio 15 d.), Finansų ministerija išplatina džiaugsmingą pranešimą spaudai, kad (cituoju) „Lietuva tarptautinėse finansų rinkose sėkmingai išplatino naują 500 mln. eurų (1,726 mlrd. litų) euroobligacijų emisiją, kuri bus išperkama 2014 metais, mokant 9,375 proc. metinę palūkanų normą“. Taigi, kai valstybė skolinasi ne iš savo piliečių – mamų ir tėčių, tai ji įsipareigoja už paskolintus pinigus mokėti 9,375 proc. metinę palūkanų normą. Tačiau man ir kitiems tėvams ji tokio įsipareigojimo nenori prisiimti, nors prieš tai net ir nepaklausė, ar mes norime ir galime jai tuos pinigus paskolinti.
Antra naujiena ta, kad socialinio draudimo sistema nieko negarantuoja. Tokią išvadą padariau trečiadienį (š.m. birželio 17 d. ) pasiklausius Lietuvos televizijos laidoje „Teisė žinoti“ dalyvavusių pasisakymų. Jų mintis tokia, kad žmogus, mokantis socialinio draudimo įmokas, neįgyja teisės reikalauti, kad ateityje jam būtų išmokamos tam tikros išmokos: pensija, motinystės ar ligos pašalpa. Kitaip tariant, valstybė gali elgtis kaip nori, nes pareigos mokėti ji neturi, o žmogus, mokėjęs įmokas, neturi jokios teisės jų tikėtis. Kalbant teisininkų kalba, laidoje, dalyvavusių nuomone, neturiu jokių teisėtų lūkesčių, kuriuos valstybė pažeistų dvigubai mažindama mano gaunamas išmokas.
Nors iš tiesų antroji naujiena kiek kitokia. Negalima sakyti, kad socialinio draudimo sistema nieko negarantuoja. Vieną dalyką ji garantuoja ir labai stabiliai – tai mano ir mano darbdavio pareigą mokėti įmokas. Taip, taip, įmokas privaloma mokėti, nors po to išmokų galime ir visai negauti arba gauti žymiai mažiau nei tikėjaisi. Šiuo atveju valstybė nepalieka teisės rinktis. Deja, įvertinusi tai, kad iš socialinio draudimo galiu nieko ir negauti, kai susirgsiu ar susilauksiu vaikelio, ar, kai pasensiu ir nebegalėsiu dirbti, negaliu nuspręsti, kad nenoriu mokėti įmokų, o minėtiems atvejams pinigus kaupti kitais būdais, kurie garantuotų, kad galiu pareikalauti išmokėti savo sukauptus pinigus ar jų dalį. Bet ne, mano valstybė mano, kad turiu pasikliauti socialinio draudimo sistema, kuri garantuoja tik vieną dalyką – pareigą mokėti įmokas.
Trečia naujiena ta, kad siūloma ne tik sumažinti pajamas dvigubai, bet ir manoma, kad būtina pragyventi gaunant per mėnesį maždaug 3000 litų. Žinau, kad iš daugelio išgirsiu retorinį klausimą, nejaugi tai tokia maža pinigų suma, kad negalima už juos pragyventi. Nesiimsiu atsakyti į šį klausimą ir vertinti, ar tai didelė, ar maža suma, nes vieno atsakymo būti negali. Vienam, kuris tegauna minimalų atlygį, tai atrodys dideli pinigai, kitam, kuris gaudavo dvigubai ar net kelis kartus daugiau, atrodys priešingai. Stebina tik tai, kad valstybė draudžia norėti ir siekti gyventi geriau. Juk pakeitimais, kuriems pritarė Vyriausybė, nesiūloma keisti šiuo metu galiojančios nuostatos, kuri draudžia būnant motinystės atostogose gauti kitų pajamų nei socialinio draudimo išmokos. Tai nereiškia, kad man draudžiama dirbti. Dirbti galiu, bet, deja, nieko neuždirbsiu. Jeigu nuspręsčiau, kad nenoriu pasinaudoti atostogomis vaikui prižiūrėti viename iš dviejų savo darbų ir sugrįžčiau dirbti, tai mano gaunamo atlyginimo suma būtų sumažinama socialinio draudimo išmoka. Išvada – dirbčiau, bet nieko neuždirbčiau. Žinoma, galima galvoti, kad dirbama ne tik dėl atlygio ir tikintis gauti pajamų, bet ir dėl to, kad darbas teikia pasitenkinimą, kad dirbant neprarandama įgyta kvalifikacija, o netgi priešingai - tobulėjama ir vis įgyjama nauja patirtis bei įgūdžiai. Nesakau, kad mano darbai viso to neteikia, bet taip pat jie yra pajamų, kurios leidžia kurti tam tikros kokybės gyvenimą man ir mano vaikams, šaltinis. Tai man primena vieno daug metų nugyvenusio ir išminties turinčio žmogaus posakį, kuriuo jis įvertino dabartinės valdžios sprendimus. Jis būtų toks: kažkodėl valdžia nenori duoti žmogui meškerės į rankas, kad jis būdamas alkanas pasigautų žuvies ir ja pasisotintų, o gal net pamaitintų kitus, ji mieliau renkasi kitą kelią: pati pagauna nupiepusį žuvelioką ir bando įrodyti, kad jo turi užtekti, ir net jei žmogus pats susiranda šaką ir iš jos pasigamina meškerę, pasigauna žuvį, jį nubaudžia, nes tą pagautą žuvį iš jo atima ir sako, kad tau turi užtekti to nupiepusio žuvelioko.
Galima suprasti, kad valstybė šiandien nėra tokia turtinga ir ji nebegali įvykdyti tų įsipareigojimų, kuriuos prieš pusantrų metų pati prisiėmė. Bet kodėl draudžiama pačiam žmogui norėti daugiau ir to siekti. Man ne vienas yra sakęs, o kam dirbti legaliai, juk galima ieškotis būdų uždirbti „juodus“ pinigus. Bet esu tokia naivi, kad nenoriu apgaudinėti savo valstybės, noriu dirbti, uždirbti ir net mokėti mokesčius valstybei.
P.S. Kol būdama mama radau laiko visa tai surašyti, socialinės apsaugos ir darbo ministras R.J.Dagys prabilo apie galimybę leisti dirbti ir užsidirbti. Gal pagaliau nors vienas teisingas siūlymas? Bet tokia mintis buvo kilusi labai trumpam, nes jei „leis prisidurti“, tai tik su labai daug išlygų. Gal galėsiu dirbti ir uždirbti pagal autorinę sutartį, o jei pagal darbo, tai tik ketvirčiu etatu ir tik antraisiais motinystės atostogų metais. Kodėl tik ketvirčiu? Kodėl tik antraisiais motinystės atostogų metais? Pasak ministro, kad kuo daugiau laiko leisčiau su savo vaikais. Bet juk kurti pagal autorines sutartis galiu nuo ryto iki vakaro, o dirbti puse etato, pavyzdžiui, namuose, tai jau negaliu... Įdomiausia tai, kad dar ne taip seniai – 2005 m., kai pirmą kartą naudojausi motinystės atostogomis, galėjau jau pirmaisiais motinystės atostogų metais gauti motinystės pašalpą ir viename iš savo darbų, kuriame nebuvau išėjusi vaiko priežiūros atostogų, dirbti puse etato. Įdomu, kas per tą laiką pasikeitė, kad dabar tai jau jokiu būdu negali būti leidžiama ir toleruojama. Nejaugi ministras tikisi tokiais draudimais ir ribojimais privesti mamas ir tėčius (cituoju) „<...> kuo daugiau būti su vaiku“?