Bankuose į mane kone visada, neatsižvelgiant į tai, koks svarbus ar nesvarbus klientas bebūčiau, kreipiamasi „tu“. Mieste, nepaisant to, kad nesu beždžionė, į mane vis tiek dauguma praeivių žiūri kur kas atidžiau nei į tą vienoje vietoje nenustygstantį žvėrelį, su kuriuo siūlo fotografuotis Palangos tilto fotografas.
Kuriems patiko, tęsiu toliau. Internetiniuose forumuose, kuriuose dažniausiai moterys „aptaria gyvenimą“, (bent jau iš akies) maždaug 90 procentų pasisakančiųjų teigia, kad su tokiais, koks turbūt esu ir aš, kurti bendro gyvenimo jos nedrįstų. Tai, regis, patvirtina ir oficiali statistika. Tiesa, bene toks pats procentas prisipažįsta, kad tokius, koks turbūt esu ir aš, jos iš tiesų „labai gerbia“. Ką gi, viskas logiška ir elementaru: išskirtiniai eksponatai rankomis neliečiami – žavėtis tik iš tolo!
Tuo tarpu studentų atstovybės ir įvairūs atstovybių skyriai kiekvienų mokslo metų pradžioje (savo noru ar geros valdžios paliepimu) rengia specialius apmokymus, kaip elgtis su tokiais kaip aš, kurie, tik pamanykite, nusprendė studijuoti. Apmokymai vardan lygybės. Lygybės, kurios vien dėl tų pačių „specialių“ apmokymų nei buvo, nei yra ir, pripažinkim, niekada nebus. Tiesiog popiežiško „nebijokite“ čia, deja, maža, o padrąsinančių „apmokymų“, deja, perdaug...
Valdžia, šiek tiek lupama Europos Sąjungos, iš didelės meilės tokiems kaip aš, skiria milijonus litų. Integruoti. Pirmiausia, tarkime, į autobusus ar troleibusus, o per juos - ir į visuomenę. Tačiau milijonai milijonams, o mentaliteto diktuojama praktika, velniai rautų, lieka ta pati. Žemagrindžių autobusų ar troleibusų vairuotojai beveik visada stotelėse vis dar stoja geras pusmetris nuo šaligatvio. Kas iš to? Ogi tik tai, kad žemagrindis virsta aukštagrindžiu toliagrindžiu, o integracijos grandinė savo ruožtu nutrūksta iš esmės nė neprasidėjusi. Todėl galutinis rezultatas maždaug toks: tas, kurį reikėjo integruoti, lieka ant šaligatvio, o visuomenė, kuri taip laukė, kad kažkas į ją būtų integruotas, sutrikusi žvelgia į visgi neintegruotąjį per tolstančio viešojo transporto langus. Čia kaip jau pasakytų teletabiai: atia atia! Ašaros byra savaime...
Tačiau integracija, arba integracijos mėginimas, dar anaiptol nesibaigia! Kai nepatenki į viešąjį transportą, nuotaiką labai pakelia iš tų pačių milijonų integracijos poreikį turintiesiems sukonstruoti „linksmieji kalneliai“. O jų, kad liūdna nebūtų, miestuose padaryta sočiai. Pavyzdžiui, privažiuoji prie kokių nors laiptų, o šalia jų jau minėtas 45 laipsnių gulstumo (nors gal statumo?) kalnelis. Pamačius tokį, iškart galvoje topteli linksma hamletiška mintis: būti ar nebūti?! Jei drąsos pakanka, tai pirmyn! Tie, kas nebandę, patikėkite manimi, įspūdis nepakartojamas... Aišku, jei po tokios integracijos neprireikia dar didesnės integracijos. Kita vertus, bet kokia patirtis dažnai būna vertinga. Pfiu pfiu pfiu...
Tiesa, tokie kaip aš turi ir kitų privilegijų, o ne tik nevažinėti dvokiančiu viešuoju transportu bei už dyką naudotis linksmaisiais kalneliais (visų čia juk nesuminėsi). Mums yra ženklinamos netgi specialios vietos, kur galima tik mums (!) statyti automobilius. Tačiau, dažnai būdami kukloki ir lėtoki, nesuspėjami pasistatyti savo transporto pirmieji, todėl į tas „tik mums (!)“ vietas savo automobilius susistato visokios pareigytės, sabutytės ir kitos žavios panytės (iš to anaiptol negalima daryti išvados, kad dėl visko kalta tik moteriška lytis – šiuo atveju paprasčiausiai suskambėjo).
Galima būtų tęsti ir toliau. Juoba iliustratyvių pavyzdžių esama tikrai daug. Tačiau bent pradžiai užteks ir tiek. Juk yra apie ką pamąstyti, tad ir pamąstykime.