Pirmiausia sumažinsime mokytojų skaičių. Kai kurie kvaileliai, KGB suklaidinti, manė, kad sunkmetį sukėlė finansinių ir kredito įstaigų savininkų godumas. Pasirodo žiauriai suklydo, pagrindinė bėda net ne Kirkilas, o per didelis mokytojų ir mokyklų skaičius. Dėkui tarptautiniams finansiniams šviesuoliams, kad laiku pastebėjo ir nurodė tiesiausią kelią iš sunkmečio pelkės. Tereikia uždaryti mokyklas ir atleisti Pasaulio bankui, pardon, Lietuvai nebereikalingus mokytojus.
Panašiai ir importinė Rytų valdžia, savo laiku, reformavo „fašistinio“ A.Smetonos rėžimo suniokotą valstybę. „Laisvai išreikšta darbo žmonių valia“ įstojus į SSRS, taip pat paaiškėjo, jog esama per daug mokytojų. Todėl 1 049 Lietuvos mokytojai 1941 m. birželio 14 dieną buvo iškart išsiųsti ten, kur jų reikėjo labiausiai – Sibiran. Ir dar apmokėtos kelionės, maitinimo ir laidojimo išlaidos.
Šiuo metu nereikalingiems mokytojams teks suktis patiems ir savo lėšomis padengti pačių nereikalingumą, juk sunkmetis, nereikalingi turi aukotis. Be to, ir pasirinkimo teisės niekas neapriboja – kur nori, ten ir keliauk.
Tačiau net ir pasauliniai ekspertai ne visas kliūtis pastebėjo. Todėl demokratiškiausieji Lietuvos šeimininkai galėtų ne vien tik dėkoti ir kuo skubiausiai įgyvendinti šviesiausius nurodymus, bet ir patys parodyti, jog nėra spirti iš kelmo, ne veltui už dyką, atsiprašau, už mokesčių mokėtojų aukas duoną valgo.
Pats laikas sumažinti ūkininkų ir ūkių skaičių. Kam auginti tas bulves ar braškes, jei Europos kaimynams tai atsieina ir pigiau ir greičiau. O jei koks badas, tai lėktuvais reikiamą maisto kiekį atgabens Jungtinės Tautos. Ir dykai.
Kam tie universitetai, gabiausi moksleiviai vis vien mokosi Vakaruose, o į bibliotekas ar skaityklas nėra ko vaikštinėti – televizoriaus ekrane pateikiama visa reikiama informacija ir poilsiui tinkamos pramogos.
Atsilaisvinusius Lietuvoje gyvenančius europiečius bus galima nukreipti ten, kur jų reikia labiausiai. Švytintys senosios Europos miestų viešnamiai, derlingi Ispanijos ar Jungtinės Karalystės laukai, puikioji Airija svetingai laukia mūsų. Nusipelnę kilniųjų Europos ir Amerikos valstybių seneliai laukia nesulaukia švelniųjų mūsų moterų rankų, o didžiosios statybos – tvirtųjų mūsų vyrų pečių.
Tuščia nebus, laisvą plotą užims nereiklūs kokios Azijos gyventojai su savais mokytojais ir medicinos specais, kurie neburbėdami užbaigs reformas, tenkindamiesi saujele ryžiu.
Tokiu būdu Lietuva kultūringai transformuosis į Europos Tailandą: ir turistams arčiau, ir mūsų vaikams nebereiks “Gender Loops” programų. Būtiniausių dalykų labiau patyrę civilizacijos nešėjai išmokys ir dar pinigų sumokės. Mums lieka skubiau tinkamų kalbų pramokyti savo atžalas, kad geriau suprastų, ko pageidauja mokovai. Todėl pats laikas ir anglų kalbą paskelbti valstybine, o tą archainę lietuvių palikti Berlyno ar Oksfordo profesoriams globoti ir tyrinėti, vis vien tie, kuriems ji buvo brangi, seniausiai pilkapiuose sugulę ir sudūlėję, kur jiems ir vieta. Mūsų moderatoriai su komunikatoriais suponuos šiuolaikišką naujakalbę, suspenduodami archaizmus ir įdiegdami substitutus.
Valstybės pavadinimui keistis pats laikas, senajam net 1000 metų stuktelėjo. Tad atsisakę nešlovingos praeities, pradėkime naują modernaus, europietiško, vakarietiško Lietlando istoriją. Reformų tikslai ir sunkmetis įpareigoja. Taip ir lengvametis netruks ateiti.
O kam nepatinka šviesi Lietlando laukianti ateitis, dar tebestovi Puntuko akmuo bukai galvai pasismailinti, o ant Stelmužės ąžuolo – pakankamai sausų šakų.