lrytas.lt skaitytojams – visas A.Paulausko laiško tekstas.
***
Jūsų Ekscelencija,
Šią savaitę nesinori garsių žodžių. Nesinori ilgų atsisveikinimo kalbų, ceremonijų, kurios dažnai panašios į šaltus kaukių balius. Galų gale, jūs, nuolat spinduliuojantis šilumą žmogus, tikrai suprasite, kad atviras laiškas – tinkamas būdas atsisveikinti su jumis, su Lietuvos Respublikos prezidentu.
Visuomet jus stebėjau ir iš jūsų mokiausi gebėjimo išlikti oriu, išdidžiu, mylinčiu savo piliečius valstybės vadovu. Neslėpsiu ir nedailinsiu (jūs puikiai žinote ir atsimenate) – būta visko mūsų visuomeninės, politinės veiklos kelyje. Buvome ir konkurentai, ir bendražygiai, ne visada mūsų nuomonės ir požiūriai sutapdavo, bet visada prisiminsiu jus, skleidžiantį toleranciją, begalinį atsidavimą šaliai, moraliai politikai.
Kaip Lietuvos pilietis noriu padėkoti jums už išsaugotą Tėvynės garbę.
Visada žavėsiuosi jūsų gebėjimu matyti valstybę kaip visumą – ne kaip verslo įmonę, ne kaip siaurų partinių interesų podukrą ar įrankį, o kaip vienijančią visų mūsų, piliečių, valią ir veiksmus, siekius ir darbus, teises ir pareigas. Gebėjimu objektyviai matyti Lietuvą ir jos žmones šiuolaikiniame pasaulyje, draskomame prieštaravimų, galios politikos, ekonominių sunkumų.
Drįstu teigti, kad jūs taip aukštai pakėlėte aukščiausio šalies vadovo asmenybės kartelę, kad norinčiam ją pasiekti teks stiebtis ant pirštų galiukų. Tai nėra tušti žodžiai: per dešimtmetį išsaugoti didžiulį žmonių pasitikėjimą galėjo tik išties nuoširdus, šimtu procentų savo darbui ir Tėvynei atsidavęs žmogus.
Prisipažinsiu, kad mane nustebino paskutiniaisiais mėnesiais pasipylę priekaištai jums, nepagrįsta kritika. Tai tik dar vienas įrodymas, kad buvote, esate ir būsite aukščiau politinių rietenų, intrigų, melo ir išdavysčių. Kad visi Lietuvos žmonės jums buvo ir yra lygūs – bankininkas ar valstietis, partijos lyderis ar studentas. Juk visada yra norinčiųjų būti dievais, aukščiau visų. Jiems jūs niekada ir nebuvote prezidentas.
Mano atmintyje išliksite kaip prezidentas, oriai žingsniuojantis Nepriklausomybės aikšte – lyg bristumėte į tolimą krantą per sraunią upę. Nei pasroviui, nei prieš srovę – tik į kitą krantą, kuriame laimėjimų ir valstybės neužgožia valdžios šaltumas ir nejautrumas savo piliečiams.
Linkiu išsaugoti šią tik jums būdingą – orią ir garbingą – eiseną, išsaugoti energiją ir norą dalyvauti visuomeniniame šalies gyvenime. To paties nuoširdžiai linkiu ir dėkoju už gerumą poniai Almai – jūsų ištikimai bendražygei ir angelui sargui.
Pagarbiai, Artūras Paulauskas