Galima kreiptis į valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), kad padėtų išsiaiškinti keistą kiaušinių skonį. Bet kreipimasis į VMVT, manau, būtų tuščias laiko gaišimas. VMVT nesenai ieškojo piršto dalies savininko iš vištienos pakuotės, bet taip ir nerado. Ir daug ko kitko VMVT neranda. O čia kažkokie neaiškūs kvapai ir skonis. Daug funkcijų VMVT, o naudos jokios.
Pavyzdžiui, gyvūnų globa susirūpina tik tada, kai gyvuliai pradeda stipti iš nepriežiūros ar bado. Teko turbūt skaityti spaudoje apie nešeriamas ir gaištančias kiaules, arklius, nors tie ūkiai turėjo būti tikrinami vos ne kasmet.
Esu ūkininkas su veterinaro išsimokslinimu. Visai nesenai teko padėti kitiems ūkininkams gydyti jų gyvulius. Toks ir padėjimas - tik patariu, nes užsiimti veterinarine praktika per daug vargo, o naudos mažai. Užvažiavau, apžiūrėjau gyvuliukų, nusprendėme kas per bėda, parinkome vaistus iš jo vaistinėlės. Gyvuliams buvo leidžiami antibiotikai ir kiti vaistai. Po keleto dienų klausiu - kaip ligoniai, gal jau pasveiko. Ne - atsako. Išvežiau į skerdyklą, kadangi nelabai jie sveiko. Tokių aplink esančių pavyzdžių galima pririnkti ne vieną dešimtį.
Galvojate, kam užkliuvo, kad buvo gydyti? Labai geras klausimas. Prieš keletą savaičių sunegalavo karvė. Senoka buvo, tad sugalvojau atiduoti į skerdyklą. Pasitaikė savaitgalis, ir matau, kad ji iki pirmadienio neišgyvens, tai susitariau su viena skerdykla, kad ją paims. Paskerdžiau karvę ir nuvežiau į skerdyklą, o ten tvarka baisesnė nei mano tvarte. Kritusių gyvūnų Lietuvoje beveik neliko. Visi kritę gyvuliai, priskiriami tokiai sąvokai, skerdžiami savo reikmėm. Bet kur jūs matėte save gerbiantį ūkininką, kuris sau skerstų ir valgytų 10-15 metų karvių mėsą, gražiau vadinamą jautiena, o tokių karvių per metus susidaro ne vienas tūkstantis.
Krito gyvuliukas, skambinam telefonu pagal skelbimą (superkame kritusius ir sanitarinius galvijus), kurių pilna kiekviename rajono laikraštyje ir didesniuose laikraščiuose, kurių pagal „griežtas“ veterinarines taisykles neturėtų būti, ir skelbimų, ir kritusių bei gydytų gyvulių supirkimo. Taigi atvažiuoja brigada, išmėsinėja karvę, skerdenas susikabina automobilyje ant kablių, kaip mažoje skerdykloje, sumoka kelis šimtus litų ir išvažiuoja miestiečių valgydinti.
Pagalvoju, kad kartais ir pats nusiperku kokių čeburekų, beliašų ar panašių valgių iš kritusių ar gydytų gyvulių mėsos. O gal jos sirgo kempinlige? Paskerdus ar kritus suaugusiam galvijui, privalu ištirti, ar jis neserga kempinlige, reikia iš paskersto ar kritusio gyvulio smegenų paimti medžiagą tyrimui. Teko skaityti, kad tyrimas turi būti padarytas per 12 valandų, negali būti užšaldytas ar kitaip konservuotas. Bet ar taip yra? Mano paties ir ne vieno kaimyno kritusio ar paskersto suaugusio gyvulio (tyrimas privalomas vyresniems kaip 30 mėnesių galvijams) smegenų tyrimo veterinaras tikrai net nepaimdavo per 12 valandų, o per tą laiką reikia dar į laboratoriją nuvežti ir ištirti.
Kitą kartą krito, tai jokių tyrimų niekas nedarė, o atvažiavusi Rietavo sanitarijos mašina paėmė gaišeną ir išsivežė po 2 parų, pasižymėjusi, kad kempinligei tyrimas neimtas, tai turbūt ištižusiose smegenyse taip pat tyrimus darys. Pasiskerdi sau, tiksliau, pripjauni nepagyjančią karvę, paskambinęs anksčiau minėtai brigadai, jie žino, kad nurašant gyvulį reikalingas kempinligės tyrimas. Išima smegenis, sako - užsišaldyk. O kai veterinaras atvažiuos nurašyti gyvulį, tai atiduosi jam kempinligės tyrimui. Man kilo toks klausimas, gal mes taip visą kempinligę „tyrinėjam“?
Parduodu į pieninę savo karvių pieną. Atvažiuoja pieno priėmėja ir sako: tamstos karvių pienas suprastėjusios kokybės. Galvoju sau - nei karvės sirgo, nei pašarai keitėsi - negali būti. Vakare pasitikrinu, ar nėra karvių su tešmens uždegimais. Nerandu. Galvoju, gal ne ten ieškau. Kitą dieną vėl atvažiuoja pienvežis paimti pieno. Užsiropščiu ant pienvežio viršaus, o ten ant pieno supylimo angos koštuvas apaugęs uždėtas ir neplautas, turbūt nuo tarybinių laikų, net baisu pasidarė. Taigi sakau, panelyte, pati susitvarkyk, o po to kabinėkis. Taip mano karvės ir pasveiko.
Tai VMVT kontrolės sfera. Bet tarnyba „efektyviau“ moka patikrinti. Jiems privalu kas kiek laiko patikrinti pieno supirkimo punktus ir mus, ūkininkus. Štai atvažiuoja veterinaras, sako, duok pieno, reikia, nuvežti į VMVT tyrimams, nors mano žiniomis, tai turėtų daryti VMVT inspektorius. Po kiek laiko susitinku ir klausiu, kaip tas mano pienas. Sako - geras, bet va pieno supirkimo punkte rado antibiotikų, tai dabar VMVT laksto, iš naujo „tikrina“, popierių ir benziną gadina, kadangi tokių dalykų būti negali. Tai vėliau, pasirodo, ir „ pasitvirtino“ kad, „nieko ten nebuvo“ .
Nesenai kalbėjausi su kaimynu apie pieno rinką. Pas jį į svečius iš Ispanijos atvažiavo anūkai. Jie labai mėgsta plėšomas sūrio lazdeles, bet Ispanijoje jų nėra. Tai didelė rinka, kodėl ten jų nepardavinėja? Manau radau atsakymą - kadangi neatitinka kokybės reikalavimų ir, manau, todėl Lietuvoje toks pigus pienas. Kodėl? Pabandysiu paaiškinti. Aš visais įmanomais būdais stengiuosi palaikyti kuo geresnę karvių sveikatą, melžti ir parduoti sveiką pieną. Kitas kaimynas į tai žiūri pro pirštus. Lietuvoje yra tokia tarnyba, kuri kontroliuoja atskirai kiekvienos melžiamos karvės pieną, o jų tyrimus galima pamatyti VĮ „Pieno tyrimai“ interneto svetainėje.
Žvilgtelėjau į kaimyno tyrimus ir neradau nė vienos sveikos karvės, nors jo superkamas pienas, pagal pieno supirkėjus, ir atitinka kokybės reikalavimus. Taip pat jis turi ir daug gydomų karvių, bet sėkmingai pardavinėja pieną. Kaip tai gali būti? Pieną parduoda tai pačiai pieninei, kaip ir aš. Mano manymu, tas, sumaišytas, superkamas pienas yra abejotinos kokybės. Aišku, už tokį pieną, kaimynas gauna daug mažesnę kainą nei aš, bet man atrodo, kad jo neturėtų pirkti iš viso.
Kur dėti nekokybišką pieną? Parduoti Lietuvoje pervarius per įvairius valytuvus, dar Rusijoje, bet ne Europoje. Ten greitai sugaudys visus antibiotikus ir kitus kokybės pažeidimus, o taip pat ir grąžins produkciją, dar ir baudos. Galite sakyti, kad nusišneku, kad VMVT - pavyzdinė tarnyba. Ją tikrina kas metus Europos tarnybos. Taip tikrina, bet prieš tai tikrinamieji būna specialiai paruošiami.
Pasiūlyčiau žurnalistams pasidomėti vaistų apskaita ir bus matyti, kas yra kas. Atvažiuojate pas kokį neapdorotą VMVT ūkininką ir paprašote gydytų gyvulių apskaitos žurnalo. Jį privalo vesti kiekvienas ūkis, turintis gyvulių, ir saugoti bent penkerius metus. Gali būti tokių pasakymų, kad „mano gyvuliai neserga“, bet taip nebūna. Melžiamoms karvėms tokie susirgimai, kaip tešmens uždegimai, yra neišvengiami. Laimingi tie ūkininkai, kurių bandose šie negalavimai neviršija 20 proc., taip bent skelbia mokslininkai ir konsultantai.
Taigi jei ūkyje yra 100 karvių, gydytų karvių neturėtų būti mažiau nei 20, o jeigu iš tikrųjų, tai ir 30 sergančių karvučių per metus yra labai geras pasiekimas ūkyje. Taip pat tos karvutės prieš veršiavimąsi yra traukinamos, tai yra profilaktiškai leidžiami antibiotikai į tešmenį, kad nutrauktas melžimas nesukeltų uždegimo. Taip traukinamų karvių ūkyje būna vos ne 100 procentų. Tai taip pat turi būti registruojama žurnale, ką kalbėti apie kitus susirgimus. Kai kurios ŽŪB sergančių karvių pieną perkošia per centrifugas ir kitokius įrengimus, ir taip apdorotą pieną parduoda pieninėms.
Norėčiau priminti, kad naudojant produktus su vaistais sukeliamos alergijos, jie susilpnina vaistų poveikį besigydantiems žmonėms arba net visai neveikia prieš kai kuriuos mikrobus.
Štai nesenai reikėjo gauti pažymą iš VMVT. Man reikėjo ponus pačiam atsivežti, mat jie benzino neturi. Kai kurie reikalavimai nesąmoningai išpūsti, o į kitus žiūrima pro pirštus. Tai tokia jų ir kontrolė. Dar įdomesnių nutikimų, manau, galėtų papasakoti kaimo ar skerdyklų veterinarai. Žadama VMVT jungti prie Žemės ūkio ministerijos, todėl bus dar didesnė betvarkė. Reiktų VMVT maisto patikrinimo funkcijas perduoti Sveikatos apsaugos ministerijai, kadangi iš tokios palaidos balos, mano nuomone, didžiausia nauda yra perdirbėjams ir prekybininkams.