Labai gaila, kad tokiam dokumentui kaip įstatymas „dėl nepilnamečių
apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio“ yra skiriama
tiek daug dėmesio (ypač sunkmečio metu), tačiau Seimas nepalieka
kitos išeities.
Mat parengę vaikų darželio lygio įstatymą (be analizės, diskusijų su
ekspertais, savikritiško požiūrio į savo darbą, pasidomėjimo, ar
siūlomas įstatymas neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir Europos žmogaus
teisių ir laisvių chartijai) užsispyrę politikai nesiklausė pavienių
žmonių, žmogaus teisių ekspertų, nevyriausybinių ar užsienio
organizacijų.
Įsitikinę savo neklystamumu valdantieji negirdėjo kritikos
ir konstruktyvių siūlymų: performuluoti įstatymą,
panaikinti ar sukonkretinti kai kuriuos punktus, apibrėžti
svarstytinas įstatymo sąvokas.
Kai kurios organizacijos netgi pateikė savo pasiūlymus, kaip reiktų
keisti ydingą įstatymą, ir išreiškė poziciją, kad iš esmės įstatymo
siekis yra pagirtinas, tačiau parlamentarai visus tokius „išsišokėlius“ vadino „gėjais“ ar „iškrypėliais“, arba tiesiog pasisakančiais už „mirties politiką“ (tokį išsireiškimą išgirdau iš
vieno Seimo nario susitikimo metu).
Net prezidento veto, kuriame buvo išsakyta ta pati argumentuota
kritika, kad įstatymas yra labai abstraktus, jį galima įvairiai
interpretuoti ir kad kai kurie punktai prieštarauja Europos žmogaus
teisių ir laisvių chartijai, seimūnams nieko nereiškė. Jie atvirai
šaipėsi iš prezidento sakydami, kad tokiai jo pozicijai, matyt, įtaką
padarė prieš įstatymą protestuojantys „berniukai“ (gėjai).
Seimo nariai parodė aiškią nepagarbą Valdui Adamkui, nesugebėjo
įsiklausyti į kritiką ir pripažinti, kad priėmė ydingą įstatymą, ir
užsispyrę spaudė 87 žalius Seimo mygtukus „už“, taip parodydami, kad
stažuotė darželyje jiems tikrai reikalinga.
Įdomu tai, kad šio įstatymo svarstymo metu po prezidento veto balsavo
netgi 118 seimūnų! Galime pagirti parlamentarus už tokį aukštą
(Lietuvai) aktyvumo rodiklį balsuojant Seime, tačiau keista: kodėl tų
pačių seimūnų aktyvumas yra gerokai mažesnis svarstant svarbius
ekonominius, politinius, socialinius, biudžeto, valstybės saugumo ir
kitus klausimus? Ar nebuvo prezidento veto atmetimas principinė
įstatymo rengėjų pozicija, dėl kurios jie sugebėjo sukviesti tiek kolegų?
Daugiausia diskusijų sukėlė šio įstatymo 4 straipsnio 14 punktas:„Neigiamą poveikį nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia laikoma viešoji
informacija: 14) kuria agituojama už homoseksualius, biseksualius ar
poligaminius santykius“.
Nesu homoseksualų teisių gynėjas, tačiau nesu ir homofobas. Sutinku ir
manau, kad dauguma lietuvių, sutinka, kad turi būti draudžiama
nepilnamečiams agituoti už išvardytus santykius, tačiau, ką reiškia
žodis „agitacija“? Įstatyme vartojama sąvoka gali būti įvairiai
interpretuojama (ją viena nevyriausybinė organizacija siūlė apibrėžti).
Įsivaizduokime žurnalistą, kino kritiką, rašantį straipsnį apie žinomą
Holivudo filmą „Kuprotas kalnas“ apie dviejų gėjų kaubojų meilę.
Tarkim, kritikas gerai įvertina šį pasaulyje pripažintą vaidybinį filmą,
kuris teigiamai vaizduoja homoseksualių vyrų jausmus, ir pasiūlo jį pažiūrėti.
Žiūrim, ką turim: žurnalisto pasiūlymas gali būti prilygintas
agitacijai už homoseksualius santykius. Šią „agitaciją“ laisvai gali
perskaityti nepilnamečiai, o nepatenkinti jų tėveliai, naudodamiesi
priimtu įstatymu, tokį žurnalistą ir laikraštį apskųsti. Atsakymas:
laikraštis gali būti baudžiamas už straipsnio apie „netinkamą“ filmą
paviešinimą. Neblogas Lietuvos portretas pasauliui XXI amžiuje, ar ne?
Kitas pavyzdys: „5 straipsnis. Viešoji informacija gali būti
nepriskirta neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios
informacijos kategorijai, jeigu 2) ši informacija yra reikšminga
moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams ar mokymui.“
Ar naudodamiesi šiuo punktu netiesiogiai nepilnamečius agituojantys už
homoseksualius santykius žmonės negali teigti, kad jų veikla yra ne
agitacija, o švietėjiško požiūrio informacija apie išvardintus santykius?
Priėmus šį įstatymą žmogaus išsakyta nuomonė už homoseksualius
santykius paprastos diskusijos metu, kurią mato arba joje dalyvauja
nepilnamečiai, taip pat gali būti pripažinta nusižengimu įstatymui.
Šis ir kiti minėti atvejai - šiurkštūs Europos žmogaus teisių ir laisvių
chartijos pažeidimai. Šį dokumentą yra pasirašiusi ir įsipareigojimus
prisiėmusi Lietuva, o už nusižengimus gresia ES sankcijos. Taip pat
minėti atvejai prieštarauja ir svarbiausiam mūsų valstybės
įstatymui - Konstitucijai.
Punktą dėl agitacijos ir daugybę kitų punktų galima įvairiai
interpretuoti, sprendimai dėl įstatymo pažeidimo bus subjektyvūs, tai
seimūnams bandė paaiškinti ekspertai, organizacijos, valstybės prezidentas,
bet Seimo nariai nesiklausė ne tik dėl užsispyrimo, bet ir dėl savo„homoseksualų invazijos“ baimės.
Įstatymo rengėjai tiki, kad jų parengtas įstatymas padės apsaugoti
valstybę nuo homoseksualių santykių plėtros, tačiau ar tai neturės
kardinaliai priešingo efekto? Seimas įvairiais draudimais ir
baudomis bando pasiekti teigiamą efektą, tačiau ar ne dėl tokių „mąstytojų“ gėjai ir XXI amžiuje gali verkšlenti, kad yra pažeidžiamos jų teisės, kad jie yra skriaudžiami?
Seimūnai nemąsto, kad taip elgdamiesi jie daro paslaugą savo taip
nemėgstamai žmonių grupei, suteikdami jiems pretekstą. Vadinasi,
savo veiksmais politikai dovanoja dėmesį homoseksualams, o
tai pirmiausia ir reiškia, kad būtent Seimo nariai agituoja už
homoseksualius santykius, taigi nusižengia savo priimtam įstatymui.
Seimo nariai turėjo daugybę variantų, ką daryti su įstatymu, kuris
sukelia tiek daug diskusijų ir iškelia klausimų.Tačiau jie pasirinko
patį blogiausią variantą - nereaguoti ir įsikibus laikytis savo tiesos.
Dėl šio būdo, galvą guldau, šiam įstatymui ir homoseksualų problemoms bus
skiriama dar daugiau dėmesio, kadangi Lietuva sulauks sankcijų dėl žmogaus
teisių pažeidimų iš Europos Sąjungos (man berašant šį tekstą pasirodė pirmieji pareiškimai iš
Europos Parlamento), dėl suteikto preteksto bus surengta daug
homoseksualų protestų prieš jų teisių suvaržymą, Konstituciniame
teisme bus svarstomas šis įstatymas ir, ko gero, bus priimtas
nepalankus homofobams sprendimas.
Dėl šių priežasčių „Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo
neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo įstatymas“
bus pasmerktas mirti arba Lietuva patirs didelę gėdą tarptautinėje arenoje.
Taip primygtinai stumiamas įstatymas kelia abejonių ir dėl kitų
priežasčių: daugybė punktų pažeidžia spaudos ir žodžio laisves, o tai jau
kvepia cenzūra.
Šio įstatymo priežiūrą atlikti yra įpareigojamas žurnalistų etikos
inspektorius, jam suteikiant daugybę prievolių. Toks veiksmas kelia nerimą:
ar politikai tokiu būdu nesiekia kontroliuoti žodžio laisvės? Juk įstatymas suteikia pretekstą seimūnams vertinti žurnalistų etikos inspektorių, taip netiesiogiai reguliuojant jo darbą.
Pabaigai - saldainiukas: įstatymas turėtų uždrausti nepilnamečiams
rodyti „Harį Poterį“, beveik visus dabar rodomus filmukus, pasakas,
įvairias laidas, kurios dabar transliuojamos dieną, bus privaloma
perkelti į vėlų vakarą. Bet tai reiškia tų laidų žlugimą (vakarinio
eterio laikas per daug brangus), laikraščiai turės atrinkinėti
straipsnius, kadangi jie yra lengvai prieinami nepilnamečiams ir t.t.
Įdomu: ar pamąstė mūsų politikai apie visas mano išvardintas ir
neišvardintas galimas pasekmes? Ar išgirdo jie liberalų ir mokinių
siūlymą pirmiausia šviesti vaikus, kad jie gebėtų atskirti neigiamą
informaciją, o ne juos saugoti nuo visos informacijos? Ar supranta jie, kad
uždraustas vaisius visada saldesnis ir kiek laiko iš teisėsaugos institucijų atims
ginčai dėl įstatymo pažeidimų?
Galiausiai, seimūnai labai skubotai, beveik be svarstymų, atmetė
prezidento veto vos pradėjus dirbti prezidentei Daliai Grybauskaitei. Gal
tai reiškia, kad įstatymo šalininkai bijojo šiuo metu didelį žmonių
pasitikėjimą turinčios prezidentės? Ar prieš ją jie būtų taip pašokinėję?