Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu.
Sakoma „Mūsų šalyje daug pilietinių laisvių. Mūsų visuomenė yra laisva.“ Tačiau tas laisves riboja visuomenėje priimtos normos, įvairiausios visuomeninio elgesio ir elgesio tam tikrose vietose taisyklės, na, žinoma, ir įstatymai. Beje, įstatymai – mažiausias iš įmanomų laisvės suvaržymų. Be jų yra daugybė įvairiausių taisyklių ir įpareigojimų, paverčiančių tokios valstybės pilietį vergu, negalinčiu nei darbo pakeisti, nei pasirinkti kitos gyvenamosios vietos ir iš tiesų esančiu veikiau beteisiu sraigteliu, nei laisvu piliečiu.
Taip, galima gyventi laisvai, bet tada nebus „teisingo“ darbo ir žmogus negalės išmokėti hipotekos kredito. O jeigu nori valgyti, miegoti ir gyventi kaip visi, tai privalai paklusti toms taisyklėms. Kur čia laisvė? Tai užmaskuota savanoriška vergovė. O visa tai papildo dėl neaiškių priežasčių kylanti būtinybė aplinkui prisistatyti daug vaizdo kamerų, pagal nefiksuoto telefono buvimo vietą sekti piliečių persikėlimus.
Išrandama vis naujesnių „laisvų“ piliečių sekimo ir vis naujesnių jų galimybių suvaržymo metodų – būtina gauti leidimą ir registruoti beveik kiekvieną veiksmą. Kur čia laisvė, jei negalima net slapčia nueiti į tualetą? O taip save vadinamoje laisvoje Amerikoje vaikinas gatvėje negali net ramiai susipažinti su mergina, nes egzistuoja rimta tikimybė, kad mergina apkaltins jį seksualiniu priekabiavimu.
Tačiau lojaliems viešiems ryšiams leidžiama tuos laisvės suvaržymus pavadinti demokratijos triumfu. Ir tų valstybių lyderiai ima tvirtinti, kad jų šalys yra laisvos ir, kad tokia pat laisvė turi pasklisti kitose valstybėse.
Demokratija siejama su liaudies valdymu, bet paprastas pilietis iš liaudies vargu ar gali be pinigų maišo patekti į valdžią. Tai tokia pat kapitalo monarchija. Vis dėlto, jei kalbame apie laisvę ir demokratiją, tų šalių lyderiai privertė liaudį jomis patikėti. Ir kokie nors pavieniai aiškintojai negali perkalbėti daugelio žmonių, įtikėjusių savo valdytojų teisumu. Tai yra – žmogaus galimybes riboja ne baimė ir draudimai, o paprasčiausias pinigų stygius ir kokie nors poreikiai. Dažnai sakome, kad turime teisę rinktis, bet pasirinkimas kartais reikalauja vidinės stiprybės, kurią, deja, ne visi turi.
Vadinasi, neribotos laisvės nėra. Žmogaus laisvę riboja aplinka, įvairios išorinės jėgos ir jo prigimtis.
Vadinasi, mes neturime laisvo pasirinkimo, mūsų laisves riboja išorinė prievarta primesta mums valdytojais, kapitalo monarchais.