Galima daryti prielaidą, kad kai kurie susitarimai dėl Lietuvos Respublikos kompensacijos už žydų bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo projekto įgyvendinimo yra žodiniai, t.y. vadinamieji „užkulisiniai susitarimai“, kurie suteikia įstatymo projektui ir jo svarstymo procedūrai kriminalinį atspalvį. Iš įstatymo projekto neaišku, kodėl už religinės paskirties turtą kompensacija bus naudojama ne Lietuvos žydų religinių bendruomenių veiklai, o kitiems tikslams?
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras viešai komentuodamas ir išsakydamas savo asmeninę nuomonę apie Įstatymo projektą yra šališkas, vadovaujasi siaurais interesais ir, manytina, atstovauja tik keliems suinteresuotiems asmenims, norintiems žydų turto kompensacijos procesą paversti turto perdalijimu ir suteikti galimybę nepagrįstai praturtėti neaiškiam fondui .
Teisingumo ministerijos nuostatuose teigiama, kad teisingumo ministerija vykdo įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Tačiau ministerijos veiksmai žydų turto restitucijos procese, keičiant galiojančius įstatymus, o nepavykus pakeisti, kuriant naujus, bet turinčius vis tuos pačius tikslus – nukreipti lėšas neaiškiam fondui, yra abejotini ir neužtikrina teisingo, skaidraus kompensacijos proceso.
Projekto iniciatorių ir projekto rengėjų geismas - žydų turto kompensacijos problemą išspręsti centralizuotai, perduodant valdyti ir skirstyti visą žydų religinių bendruomenių turtą ar kompensaciją už jį, vienam juridinam asmeniui, grindžiamas miglotos atsakomybės siekiais, negalvojant ir nesvarstant apie pasekmes, kurios gali Lietuvos žydų bendruomenę nustumti į moralinę aklavietę.
Iš pradžių atrodo, kad tikslas kilnus, kad bus pademonstruota gera valia atkuriant istorinį teisingumą, pagerinti lietuvių ir žydų tautų santykiai, taip pat išreikšta pagarba žmogaus teisėms bei įsipareigojimams, prisiimtiems prieš pasaulio žydų bendruomenę ir tarptautines organizacijas, tačiau įvertinus LR teisingumo ministerijos ir projektų iniciatorių veiksmus žydų restitucijos procese, kuriant vieną po kito abejotinus įstatymo projektus, yra ne kas kita, kaip politinis žaidimas arba suinteresuotų asmenų grupės savivalės aktas.
„Politiškai teisingas“ kelias - išspręsti pagaliau žydų turto grąžinimo klausimą, yra ne kas kita kaip kalbos gudrybė. Į pagalbą netgi pasitelkiamos Holokausto aukos, kuriems irgi, galbūt, bus skirtos lėšos. Suprantamas Lietuvos valstybės noras ir siekis atlyginti Holokausto aukoms, tačiau kodėl Lietuvos žydų religinių organizacijų sąskaita?
Ar Lietuvos Respublika vienoms aukoms - žydų tautybės asmenims, kompensuos kitų aukų – žydų religinių bendruomenių, sąskaita? Jeigu Lietuva yra pasiruošusi kompensuoti Holokausto aukoms už jų kančią ir praradimus, privalu tai padaryti teisingai
ir garbingai, nesusiejant tai su religinio turto grąžinimu. Gaila, kad Holokausto atminimu yra spekuliuojama ir naudojamasi kaip ypatingu diplomatiniu ginklu, pagrįsti išskirtines pretenzijas.
Mūsų manymu, pasirinktas kelias yra ne tas jau vien dėl to, kad neatitinka pagrindinių Lietuvos teisėkūros principų, lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principų - pažeidžiami teisėti lūkesčiai, teisinis aiškumas ir tikrumas, įstatymo projekte yra diskriminacijos požymių.
Įstatymo projektas vertintinas kaip amoralus, kuris skirtas ne Lietuvos žydams, bet nukreiptas prieš Lietuvos žydus. Svarbu ir tai, kad Įstatymo projektas „stumiamas“ neatsižvelgiant nei į Lietuvos žydų religinių bendruomenių, pasaulietinių organizacijų, nei į Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento pastabas.
Mes tikimės, kad Lietuvos Vyriausybė ir Lietuvos teisingumo ministerija pripažins, kad mūsų kritika, išsakyta dėl Lietuvos Respublikos kompensacijos už žydų bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo projekto, ir kiti argumentai yra pasverti bei turi pagrindo. Tikimės, kad projekto iniciatorių siekis galimos asmeninės naudos nevirs visų Lietuvos piliečių (tame skaičiuje – ir Lietuvos Judėjų) nuostoliu.
Mes labai tikime jog sąžiningumas, teisingumas ir tolerancija, kaip moralinės vertybės, visada liks aukščiau už įvairius politinius žaidimus.
Ir mes, visi Lietuvos žydai, kalbėdami apie kompensaciją, privalome nepamiršti, kad jokia pinigų suma negali kompensuoti tų nežmoniškų kančių ir praradimų, kuriuos patyrė mūsų tauta, tačiau, tai neturi būti naudojama kaip pasiteisinimas reiškiant nepamatuotus, neteisėtus reikalavimus ir pretenzijas.