Vykau į sunkiosios muzikos festivalį „Velnio akmuo“ dar ir dėl to, kad ten turėjo groti brazilų grupė „Sepultura“, o tai – ne kokie gitaras brūžinantys vietiniai ilgaplaukiai. Seniai norėjau pamatyti ir savo ausimis išgirsti šią grupę ne vien tik iš įrašų.
Taigi pabandysiu pasidalinti savo įspūdžiais iš festivalio, o tiksliau, iš vieno jo vakaro ir nakties, nes sėdėti ten tris dienas gali tik rimtas tokios muzikos mėgėjas arba beprotis.
***
„Skystoka...“, – buvo pirmoji mintis atsidūrus Dainuvos slėnyje, Anykščiuose. Tikėjausi didesnio renginio, tirščiau žmonių, įvairesnių veidų. Iliuzijos apie Baltijos ar net Skandinavijos valstybių sunkiosios muzikos gerbėjų sambūrį žlugo. Tai labiau priminė Lietuvos ilgaplaukių vasaros stovyklą su patrepsėjimais.
Pagrindinė scena nemaža, aparatūra neprasta, apšvietimas – šiaip sau. Vėliau išsiaiškinau, kad yra dar viena scena. Joje buvo koncertuojama po pagrindinio koncerto.
Žmonės šiame festivalyje susirinko palyginti vienodi. Kiek teko būti kitokio pobūdžio festivaliuose, ten galima buvo sutikti įvairesnės publikos. Į „Velnio akmenį“ rinkosi užkietėję sunkiosios muzikos gerbėjai: ilgi plaukai, juodi marškinėliai ir alus, kuris čia iš tikrųjų liejosi laisvai.
Vyrų buvo kur kas daugiau nei moterų, nors atvyko ir nemažai šeimų su vaikais – keista buvo regėti smėlyje žaidžiančius vaikus, kai fone džeržgė gitaros. Į save panašių žioplinėtojų ar nesusipratusių vietinių sutikau nedaug. Vienur kitur girdėjau šnekant latviškai.
„Sepultura“ – neabejotinai didžiausias festivalio laimėjimas. Jei iki ir po jų grojusios grupės „slydo pro ausis“ be aiškių pasekmių ir apie jas būtų galima pasakyti, kad jie tik rėkia ir tiek, tai brazilai aiškiai parodė, kad šį bei tą sugeba.
Po užsitęsusio instrumentų derinimo žmonės pradėjo šėlti. Techniniu požiūriu brazilai grojo gerai. Jei klausydamasis tokios muzikos namie galiu iškęsti tik pusę dainos, tai ant scenos viskas skamba daug geriau. Patiko gitaros, puikus būgnininkas, bet vokalas – šiaip sau, palyginti prastas apšvietimas, o garsas galėjo būti kokybiškesnis.
Agresijos ir kitų negerų dalykų nepastebėjau. Šiame festivalyje, kaip ir visuose renginiuose, kurie vyksta gamtoje, vyrauja „susirinko saviškiai“ nuotaikos. Nemažai buvo geriama. Atpažinau vieną satanistų grupelę, kurios nariai, girti kaip pėdai, vapėjo kažką panašaus į „satan“. Katastrofiškai trūko tualetų, tiksliau, tvarkos juose.
Jei atvykus pasaulinio garso atitinkamą ideologiją išpažįstančiai grupei susirenka tik tiek žmonių, vadinasi, Lietuvos metalistai ir visokie kiti ilgaplaukiai blogiukai nėra tokie vieningi, kaip galima manyti paskaičius spaudą. To, ką tikėjausi išvysti šiame renginyje, neregėjau.
Sutinku, kad destrukciją skatinanti muzika turi būti smerkiama. Pritariu egzorcistų paskelbtam kreipimuisi, bet niekada nepritarsiu vienpusiam ir ribotam požiūriui į Šėtono užmačias. Jei jau kovoti, tai iš esmės.
Iš smalsumo esu buvęs ne tik metalistų, bet ir vadinamosios progresyvios muzikos festivaliuose gamtoje. Galiu atsakingai pareikšti, kad ten tamsiosios jėgos daro savo darbą kur kas daugiau ir aštriau. „Velnio akmuo“, palyginti su, tarkim, „Tundra“, yra tik juokas.
Ne man aiškinti, kaip veikia Piktasis, bet egzorcistų įvertinimo seniai laukia, pirmiausia, progresyvūs koncertai po atviru dangumi. Narkotikai baisiau nei alus, bejausmis abejingumas ir tuščios smegenys blogiau nei aiški pozicija, o atviras seksizmas žeidžia skaudžiau nei juodi marškinėliai su kaukole.
Beje, visai nejuokingas sutapimas: tą patį savaitgalį viena progresyvią muziką transliuojanti radijo stotis šventė savo gimtadienį. Jos logotipas – stilizuotas kipšiukas, o gimtadienis buvo reklamuojamas šūkiu „Šmurkšt, ir nupjausime tau galvą...“.