Pirštu nutrynus blizgųjį langelį, paaiškėjo, kad visi keturi patekome į antrąjį loterijos turą.
Kitą dieną suskambo telefonas. „Nuoširdžiai jus sveikiname, jūs laimėjote prizą, – pasveikino nepaprastai malonus moters balsas. – Būtinai ateikite atsiimti prizo šiandien vakare. Atvykite su visa šeima, kad būtų kam pakelti taurę už jūsų laimėjimą“. Mano tėčio paklausta, o ką gi laimėjome, moteris atsakė: „Sužinosite šiandien vakare. Tai gali būti arba kokybiškas puodas, arba gaminys iš vilnos, arba kelionė į Turkiją“.
Tėveliai, neįtikinti mano postringavimų, kad niekas šiais laikais nieko nedalija už dyką, prisižadėjo ateiti. Taigi sutartu laiku atvykome į numatytą vietą.
Vietoje restorano, kur mums buvo žadėtos vaišės, patekome į susirinkimų salę virš restorano. Čia mūsų jau laukė stalai su puodais, nešiojamoji pirtis ir patalynių pavyzdžiai. Taip taip, gerbiamieji ponai, jūs jau supratote, pakliuvome į „Bauer“ gaminių pristatymą.
Salės šeimininkai – maloni ponia ir mandagus ponas – iš kailio nėrėsi, kad mums būtų patogu. Be galo maloniai ir gudriai mums papasakojo apie visas gerąsias puodų, pirties ir patalynės savybes.
Tačiau mane papiktino žmogaus mulkinimas, o tai daugiau nei nepagarba. „Bauer“ ar „Zepter“ gaminių pristatymai dangstosi loterija ir melu suvilioja klausytojus bei potencialius pirkėjus. Mums telefonu buvo žadėti jau laimėti prizai, o apie prekių pristatymą nebuvo net užsiminta. Beje, tėčio laimėtas prizas tebuvo 400 litų nuolaida lovos čiužiniui, kainuojančiam 4 tūkst. lt. Ką jau ten bekalbėti apie žadėtąjį puodą ar kelionę į Turkiją?
Nesvarbu, kad šie gaminiai yra kokybiški, ilgaamžiai ar ekologiškai švarūs. Tai yra prabanga, kurią sau leisti gali retas žmogus. Ar protinga Lietuvoje šiuo metu išleisti pusę savo atlyginimo vienam puodui, kai, tarkim, sveikatos sistema yra tokia, kad už ją tenka pačiam susimokėti iki paskutinio cento?
Gerai, jei nesergame, jei gyvename be vaikų, kuriuos reikia išmokslinti, jei mums nereikia telefono, interneto, jei žiemą mes atsisakome šildymo, jei neturime paskolos, jei nėra senų sergančių tėvų. Tokiu atveju galime ir visas santaupas išleisti. Tačiau kiek tokių mūsų yra?
Kyla minčių, kad mes, lietuviai, norime to, ko mums taip trūko visus tuos nelaimingus penkis dešimtmečius. O dabar, pasipylus gausybės ragui, tiesiog neatsirenkame, ko mums reikia ir kas mums iš tikrųjų naudinga. Juk mus taip lengva įtikinti. O kaip gi kitaip, juk vartojimo praktikos ir patirties neturime.
Užsienyje, kur gyvenu, apie tokius puodus niekas nėra nė girdėję. Oi, ne, ne Afrikoje gyvenu. Toje pačioje senojoje Europoje. Kodėl negirdėję? O gi labai paprastai. Ten ne tik nepriimtina tokia neaiški prekyba, tokios prekės ten laikomos didžiule prabanga.
Prabanga net ir turtingu save laikančiam piliečiui. Juolab, kad galima įsigyti kitų kokybiškų, bet šiek tiek pigesnių gaminių. Nė vienam net nekiltų į galvą mintis išleisti pusę savo atlyginimo vienam vieninteliam puodui, o kur dar keptuvė ir visi kiti dalykai. Na, gerai, proporcingai paskaičiavus pinigus, pusės atlyginimo tas puodas nekainuotų, bet vistiek tai būtų pernelyg
dideli pinigai.
Kita vertus, maloniosios ponios ir mandagiojo pono šnekėjimas buvo labai įtikinantis. Klausytojas pradeda save kaltinti: „Kodėl gi aš iki šiol vis dar neturiu šitų puodų? Juk teflonine keptuve nuodiju savo vaikus...“
Ir aš pasijutau prastai, kad tyčia namie palikau visus pinigus. Tas kalbėjimas labai įtikinantis, tik štai viena klaida – niekada negalima tvirtinti, kad tai pats geriausias dalykas visame pasaulyje, taip niekada nebūna. Sakyti, kad visa kita yra niekam tikę, kad tai – nesulyginami dalykai, tiesiog neetiška ir nepagarbu.
O gal tai ir yra vienas būdų, kaip įtikinti pirkėją apsispręsti pratuštinti savo piniginę? Ką ten piniginę, savo banko sąskaitą. O apie Lietuvoje gyvenančius vargšus pensininkus ir jų mažinamas pensijas nė nekalbu. Nesvarbu, kad jie visą gyvenimą pragyveno be „Bauer“ puodų. Tuos žmogelius įtikina taip, tarsi šie gaminiai būtų gyvenimo eliksyras.
Beje, gal jūs, mieli skaitytojai, man, nesusipratėlei, paaiškintumėte, kodėl šių nuostabiųjų gaminių neįmanoma rasti parduotuvėse? Kažkaip labai keistai veikia šita grandininė pardavimų sistema. Ar pateikiami čekiai? Ar mokami mokesčiai? Pagaliau, ar galima patikrinti pardavėjų komercinę veiklą ir ar tai lengvai daroma?
Šiais pasvarstymais ir baigsiu savo laišką. Esu tikra, kad ne vienas jūsų esate pakliuvęs į panašias pinkles. Belieka visiems palinkėti atidžiai stebėti savo piniginius reikalus ir nesileisti būti apkvailintais. Kitaip tariant, manos iš dangaus, berods, krito tik kartą.