Anksčiau šis objektas priklausė „Kuro aparatūros“ gamyklai. Po jos bankroto ten jau seniai būtų pastatyti prabangūs kotedžai (4 hektaruose jų būtų tilpę nemažai), bet taip jau atsitiko, kad bankrutuojanti „Kuro aparatūra“, desperatiškai norėdama išsaugoti savo profilaktoriumą, pabandė „prisidengti“ neįgaliaisiais. Judėjimo negalią turintys žmonės ten pradėjo organizuoti savo renginius, suvažiavimus, įvairius mokymus, kultūrines programas.
Viskas pritaikyta, patogus atvažiavimas, vietoje medikai. Po „lengvesnių“ susibūrimų, neįgaliųjų organizacijos „Baldžio šile“ neįgaliuosius pradėjo mokyti naujų profesijų, pradėjo vykdyti savarankiškumo didinimo projektus, organizuoti sportines varžybas.
Atvažiavę likimo broliai iš svečių šalių net aiktelėjo: kokią Dievo dovaną turi Lietuvos neįgalieji. Arti sostinės, nuostabiame gamtos kampelyje. Taip ir sakė: kadangi kitur nei varžyboms, nei treniruotėms neturite jokių aikštynų, čia galima įrengti tinklinio ir krepšinio aikšteles, orientavimosi sporto takus, varžybų rateliais trekus, o Balžio ežero pakrantėje galite įrengti net ir puikią irklavimo bazę, nes neįgaliesiems labai paveikus irklavimo sportas. Be to, galite pasistatyti kuklų viešbutėlį, pritraukti užsienio investuotojų.
Svajonės apie lietuviškus Vasiukus tapo labai realios, nes pamažu Lietuvos neįgaliesiems, o tiksliau – Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (anksčiau – Neįgaliųjų reikalų taryba prie Vyriausybės) atiteko du trečdaliai Centro akcijų.
Todėl valstybė, pradedant 1996 m., Vyriausybės nutarimais pradėjo skirti lėšų rekonstruoti du reabilitacijos centro gyvenamuosius-gydomuosius korpusus. Tam kilniam tikslui buvo skirta apie 8 mln. litų. Dar vieną milijoną litų investavo Tarptautinis „Lions“ klubas.
Taip reabilitacijos centras, bendradarbiaudamas su visuomeninėmis neįgaliųjų organizacijomis, pasirengė toliau vykdyti neįgaliųjų sveikatinimo, profesinio ugdymo ir socialines programas, kūrė tolesnius reabilitacijos centro plėtotės vizijas ir projektus.
Viskas klostėsi lyg ir normaliai. Bet prasidėjo nesuprantami žaidimai su likusiomis akcijomis. Bankrutavus „Kuro aparatūrai“, parduodant jos turtą, buvo parduodamos ir „Baldžio šilo“ akcijos. Štai Ūkio ministerijos, kuriai pavaldus Įmonių bankroto valdymo departamentas 2003 07 30 rašte Nr. (1.112-01)-3-4165 nurodo, kad pagal bankroto įstatymo 33 str. 2 dalį pirmenybės teisę įsigyti likusias „Baldžio šilo“ akcijas turi didžiosios dalies akcijų valdytoja – valstybė. Ir AB „Kuro aparatūros“ turtu disponuojantys kreditoriai 2006-05-02 kreditorių komiteto posėdyje priėmė, mano galva, teisėtą ir viešąjį interesą atitinkantį sprendimą – valstybei, atstovaujamai Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už nominalią vertę – 3139960 litų leisti įsigyti likusias reabilitacijos centro akcijas.
Bėgo mėnesiai, metai, popierių kalnas augo. Reabilitacijos centro direkcija rašė Neįgaliųjų reikalų departamentui, šis atrašė (2006 06 05, rašto Nr. 215), kad sutinka su kreditorių pasiūlymu, Socialinės apsaugos ir darbo ministras (įsakymas Nr. A1-115) patvirtina 3140000 litų sąmatą likusioms akcijoms įsigyti. Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi parengiamas Vyriausybės nutarimo projektas, projektui pritariama ministrų, o vėliau ir ministerijų sekretorių pasitarime.
Bet, pasirodė, kad visi tie popieriai ir pasitarimai nieko verti, nes minėto 19 straipsnio 3-ji dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybių turtas negali būti investuojamas įmonei ar vertybiniams popieriams įsigyti iš fizinių ar privačių juridinių asmenų.
Reabilitacijos centro administracija, manydama, kad valstybei investavus tiek lėšų, konkrečiu atveju tas įstatymo punktas neturėtų būti taikomas, kreipiasi į Teisės projektų ir tyrimų centrą su prašymu pakomentuoti šią situaciją. Teisės projektų tyrimų centras atsakė, kad minėto įstatymo 3 dalies nuostata negali būti aiškinama valstybės ir viešo intereso nenaudai, kad 19 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į 81 straipsnį, nes kitaip interpretuojant įstatymą, tiesiog trukdoma valstybei valdyti visas reabilitacijos centro akcijas ir daroma žala valstybei.
Buvo kreipiamasi į ministrus, departamentų direktorius, Turto banko valdybos pirmininką, valstybės kontrolierę, Seimo narius. Šią valstybei „neišsprendžiamą problemą“ net buvo bandoma svarstyti Seime, bet, kai kurių nuomone, svarstymas buvo ne visai paruoštas, o dar kitų nuomone, pristatinėjantis žmogus atrodė lyg būtų išgėręs. Žodžiu, kažkas pasistengė, kad vienas įstatymo punktelis būtų galingesnis už valstybę.
Galutiniame rezultate Valstybės kontrolės nurodymu buvo sustabdyta reabilitacijos centro pastatų rekonstrukcija, remiantis tuo, kad valstybės lėšos neturi būti skiriamos privačiam kapitalui didinti.
Valstybės biudžeto ir Tarptautinio „Lions“ klubo lėšomis pradėtas rekonstruoti trečiasis korpusas, pastatytos, bet neįrengtos, nešildomos kineziterapijos salės bei baseino sienos jau pradeda irti, griūti ir, žinoma, nuvertėti. Iš senųjų administracijos ir kitų patalpų darbuotojai jau pasitraukė, nes ten neįmanoma dirbti.
Kažkam tokia situacija naudinga. Jau senokai kalbama, kad greitai bus atitvertas neišpirktų akcijų vertės gabalas sklypo, kur pradės augti kotedžai.
Neįgaliųjų svajonės apie gerą medicininės, profesinės reabilitacijos ir mokymo centrą, aikštynų kompleksą vis labiau blėsta. Neįgaliųjų reikalų departamentas investicines lėšas nukreipia į kitus miestus.
Tiesiog keista, kad Seimas net naktimis priimdamas dešimtis įstatymų, negali sureguliuoti vieno įstatymo papunkčio taip, kad jis tarnautų valstybės, jos žmonių interesams, o ne grupei suinteresuotų žmonių.
Galima guostis tik tuo, kad neįgalieji organizuoja iniciatyvinę grupę „Baldžio šilui“ apginti, Seimui pradėjus darbą po atostogų, grupė sunkiausią judėjimo negalią turinčių žmonių ruošiasi bado akcijai prie Seimo. O kadangi šiuo metu pažeidžiama vis daugiau ir daugiau neįgaliųjų teisių (ženkliai sumažinamos lėšos reabilitacijai, kompensacinei technikai įsigyti, būstų pritaikymui ir taip toliau), atsiranda vis daugiau diskriminacijos požymių, tokios iniciatyvos gali būti prasmingos.