Nenuostabu, kad žmogus kartais nejučiomis ima svajoti apie laikmetį, kai visi tampa lygūs ir socialiai prasmingi, gatvėse nevykdomi jokie nusikaltimai, šalyje nėra įkalinimo įstaigų, niekas neima kyšių ar kaip kitaip nesinaudoja feodalinės epochos instrumentų, kaip indulgencijos, nepotizmas ir kt., rudimentais, taip plačiai šiandien vėl atgijusiais.
Tokios svajos gali priminti žymaus Renesanso mąstytojo, visuomenės veikėjo ir kankinio T.More'o veikalą „Utopija“, kuriame autorius jau tuomet bandė išdėstyti neįgyvendinamos santvarkos projekto pagrindus – rašė apie salą, kurioje gyvena harmoninga ir niekam nepriešiška visuomenė, kur neegzistuoja despotizmas, nevyksta karai.
Šios idėjos taip ir liko idėjomis, panašiai kaip ir kitų mąstytojų, pavyzdžiui, Platono, T.Campanellos, socialinės utopijos sritį praturtinę darbai.
Garsus praėjusio šimtmečio čekų novelistas F.Kafka savo kūriniuose kaip tik ir mėgino parodyti minėtos socialinės utopijos neįmanomybę bei atskiro individo menkumą prieš visagalę valdžios instituciją, kai bet kokios pastangos lieka nematomos ir nevertinamos, o siekis būti išgirstam susilaukia graudžiai apgailėtino „Metamorfozės“ ar „Proceso“ herojų likimo.
Dėl to ir kyla pagrįstai priekaištų kupinas klausimas: kaip visgi būtų galima mūsų kasdienybę padaryti kiek įmanoma palankesnę? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pravartu būtų apžvelgti keletą reikšmingų socialinės realybės konstravimo teorijų ir tariamai geresnio gyvenimo scenarijų.
Pirmiausia aptarsime kelis galimus ir neretai nūdienoje iš mūsų pačių girdimus gyvenimo scenarijus, kurie vieniems yra būdas bent mintimis atsirevanšuoti už patiriamas skriaudas ir taip pašalinti emocinės įtampos keliamus fizinius bei dvasinius sopulius, o kitiems – galimybė viešintis ir bent iš dalies patirti populiarumo euforiją.
Taigi, pirmasis scenarijus – šalyje turi būti tvarka ir geležinis valdančiojo kumštis. Antrasis – reikia atsikratyti visų tų, kurie nesilaiko socialinės tvarkos ir numatytų elgesio standartų. Trečiasis – visi piliečiai yra lygūs ir laisvi, turi vienodas galimybes demonstruoti saviraišką. Galiausiai ketvirtasis scenarijus – pasaulis lieka be sienų ir kokių nors tautinių sentimentų.
Kalbant apie pirmąjį tariamai geresnio gyvenimo scenarijų, mūsų šalyje galime stebėti įvairius su tvarkos siekimu susijusius politinius ir sociokultūrinius judėjimus, kurie vis dar idealizuoja geležinio kumščio, tvarkos ir teisingumo vaizdinius.
Dažnai iš vyresnio amžiaus žmonių galima išgirsti tam tikrų samprotavimų, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, arba kad šaliai vėl reikėtų „stalininio“ rėžimo. Vargu, ar tai būtų vienintelis išsigelbėjimas iš dabartinės visapusišku nihilizmu alsuojančios aklavietės, į kurią taip su džiaugsmu subėgo tautiečiai, vaduodamiesi iš autoritarizmo gniaužtų ar postsovietinio komplekso ir manydami, kad visa, kas vakarietiška, yra nepamainomai teisinga bei tinkama.
Sovietmetis itin neigiamai paveikė šalies gyventojų mąstyseną, o suteikta galimybė laisvai rinktis buvo pernelyg didžiulis laimėjimas, kurio daugelis mūsų nesugebėjo išgyventi konstruktyviai. Vieni, siekdami pabėgti nuo suteiktos laisvės, paskendo kvaišaluose, kiti makiaveliškai puolė naudotis šia laisvo pasirinkimo dovana ir niekšiškai pateisino visas priemones dėl tariamai kilnaus tikslo, treti beviltiškai liko žemesniame, nei vidutinybės, lygmenyje – be jokių galimybių pakilti bent iki vidutinio amerikiečio darbininko klasės statuso.
Kita vertus, aptariant antrąjį mūsų minėtą gyvenimo scenarijų, pagal kurį šalyje neturėtų būti nė vienos įkalinimo, pataisos ar nepilnamečių socializacijos įstaigos, akivaizdžiai prieš akis iškyla nacistinis išskirtinės ir aukščiausios rasės tautos lūkestis, patologiškai susijęs su geležinio kumščio valdymo arba rimbo ir pyrago principu.
Kitais žodžiais tariant, tai socialinio darvinizmo šalininkų garbinama siekiamybė moraliai pašalinti visus visuomenės elementus, kurie ekonomiškai, kultūriškai ar socialiai nebeneša jokios naudos, o jei būtų reikalas – tokius net ir žudyti.
Būtent panašios sampratos fone jau XIX a. pradžioje britų biosocialinės krypties atstovas T.Malthusas nurodė, kad gyvenimas tarp skirtingų visuomenės grupių yra pergalės trofėjus, pateisinantis karus, sunkmečius, badą, nes tai yra būtini tolesnės žmonijos raidos veiksniai.
Greičiausiai ir marksistinę klasių kovos teoriją būtų galima iš dalies gretinti su jau minėtąja, nes žemesnės klasės atstovų pasipiktinimai aukštesniųjų savivale kaip tik ir skatina visuomenės ekonominį, socialinį bei kultūrinį augimą.
Į šio socialinės chirurgijos scenarijaus šalininkų „švarios visuomenės“ idėjas žvelgiant iš kitos pusės, galima sutikti ir su tuo, kad egzistuojanti šalies kalėjimų sistema ir dominuojantis teisingumo supratimas yra puikiausias socialinis seismografas, parodantis, kokiu vertybiniu pagrindu grindžiamas tolesnis visuomenės gerovės kūrimas.
Žvelgiant į trečiąjį ir ketvirtąjį aukščiau pateiktus scenarijus apie visų laisvę bei lygybę, užtenka konstatuoti, kad šių dienų reklamos pramonė, karjeros rinkos, žiniasklaidos kultūra nepaliaujamai diktuoja savo madas, dažnai žlugdančias ir kitaip įkalinančias prigimtines individo laisves bei jo kūrybą.
Pakanka tik įsivaizduoti, kas nutiktų, jei staiga imtume ir paklustume šiems klasikinio liberalizmo ideologijos šūkiams: „Būk laisvas ir atsiduok kūrybai!“ Matyt, pirmiausia netektume darbo ir papildytume jau gausias darbo biržų lankytojų gretas arba virstume bohemos atstovais, taip ir nepajėgusiais pasiekti, visuomenės akimis, aukštų tikslų gyvenime ar kaip kitaip neprasimušę popkultūros sluoksniuose. Juk laisvai nusiteikusios darbo jėgos nereikia, o dar labiau – su kūrybiniais polėkiais.
Vadinasi, laisvoji ekonomikos rinka ir liberalizmo postulatai mūsų laisvais nedaro ir anaiptol nekuria prielaidų tokiais jaustis. Priešingai: bestselerių pavidalais mums siūloma tapti prekybos centrų fėjomis ir pinigų leidimo viešpačiais.
Peršama idėja, kad išlaidaujant galima netgi ilsėtis, t.y. kuriama tam tikra apsipirkimų terapijos aliuzija: jei būna sunku – išlaidauk ar bent jau išlaisvink save mintimis apie galimus apsipirkimus. Prisiminkime „Akropolyje“ nuolat leidžiamą savotišką mantrą: „Viskas yra ir bus gerai...“
Viskas lyg ir būtų gerai, jei ne šiuolaikinio mąstytojo N.Chomsky pateikiamos idėjos, pagal kurias šių dienų pasaulis vis tik pernelyg nuspalvinamas socialinės kontrolės ir kiek iškreiptos ekonominėmis laisvosios rinkos mąstymo klišėmis.
Prekybos magnatai ir reklamos pramonės citadelės įkalina žmones vergauti. Kosmopolitinės mąstymo mados tampa puikia terpe šovinistiniams revoliucionierių ar kitokių trockininkų intelektualų užmojams visa, kas kuriama monopolių ar oligarchų, griauti ir grąžinti masėms, kurios, viena vertus, nors ir skęsta savo pačios sukurtuose socialiniuose mituose, tačiau yra ir nemažiau išsiilgusios to pažadėtojo liberalizmo ideologijų prisikėlimo.