Bent man yra visiškai aišku, kad Rusijos valdančiųjų bandymai „suvelti“ viską į krūvą turi aiškų planą – nepripažįstant SSRS nusikaltimų Antrajame pasauliniame kare, tuo pačiu išvengti bet kokios finansinės atskaitomybės stalininio režimo aukoms ir jų palikuonims. Tik užsiminus apie Molotovo-Ribbentropo paktą, tuoj prisimenamas Miunchenas, kolonializmas, rasinė segregacija, inkvizicija ir dar daug kas neturinčio ryšio su aptariama tema.
Naujas pliūpsnis nepasitenkinimo atėjo iš rytų, kai Vilniuje vykusioje ESBO Parlamentinėje Asamblėjoje priimta rezoliucija, sulyginanti stalinizmo ir nacizmo ideologijas. Tad kokia gi istorija yra perrašoma ir kas gi tie perrašinėtojai?
Kertinis akmuo – II pasaulinis karas, – jo pradžia, agresoriai, ir laimėtojai. Kaip jau sakiau, norint išvengti bet kokios finansinės atsiskaitomybės, mėginama sukeisti sąvokas ir faktus. Todėl piktinamasi, neva istorijos perrašinėtojai siekia sumenkinti SSRS tautų indėlį nugalint nacistus ir fašistus, suabejoti karo baigties rezultatais ir paskritai paniekinti karo dalyvius. Tų „pasipiktinusiųjų“ tikslas aiškus – nukreipti Rusijos piliečių sąmonę klaidinga kryptimi, kiršinti tautas, taip ieškant priešų išorėje, nukreipti dėmesį nuo pačioje Rusijoje esančių finansinių ir socialinių problemų.
Kitas labai svarbus nors ir retorinis klausimas, kuri istorija yra tikroji, kuria mes galėtumėm imti pagrindu ar kaip atskaitos tašką?
Kas domisi istorija, žino, kad prie kiekvieno naujo SSKP generalinio sekretoriaus istorija buvo perrašoma. Stalinas keitė istoriją apie Leniną, Chruščiovas apie Staliną ir Leniną, Brežnevas apie prieš jį visus tris sekusius. Tik pora ligotų senukų kažko esmingo nepakeitė, o Gorbačiovas ,nors ir nenoriai, bet taip pat vertė viską aukštyn kojom. B.Jelcinas – dar daugiau.
Dabartinė Putino-Medvedevo valdžia keičia vėl viską iš naujo. Žymiai aktyviau reabilituojama, palyginti su Jelcino laikais, baltoji gvardija ir palyginti aršiai kritikuojamas Spalio perversmas.
Labai gerai matyti istorijos perrašymas per šio įvykio prizmę. Prie Stalino Spalio revoliucijos diena buvo svarbiausia šventė su paradais ir mitingais. Netgi didžioji pergalė taip nebuvo švenčiama. Lygiavertėmis jos tapo tik vadovaujant Brežnevui. Prie Jelcino revoliucijos dienos neliko, o tą pačią dieną buvo švenčiama Tautos vienybės diena. Jau prie Putino šventė buvo perkelta į kitą dieną, paminint Dviejų Tautų respublikos jungtinės kariuomenės pralaimėjimą ir išvarymą iš Maskvos. Natūraliai kyla klausimas: tai kas ir kam tą istoriją perrašinėja?
Apie II pasaulinio karo istorija apskritai sunku kalbėti, nes ji per 70 metų bent jau Rusijos istorikų buvo vartoma nuo kojų ant galvos, nuo vieno šono ant kito. Tačiau to negana. Rusijoje istorija keičiasi sulig politinių orų kaita.
Skaitytojai tikriausiai prisimena didelį Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykių pablogėjimą, Britų informacinių centrų uždarymą, kvailą šnipinėjimo skandalą su numestu akmeniu ir informacija jame (lyg būtų akmens amžius ir tiesiogine ir perkeltine prasme).
Čia ir Aleksandro Litvinenkos nužudymas ir dar daugybė faktų, kuriuos galima būtų pavardyti. Aišku viena – tai atsakas Didžiajai Britanijai, nenorinčiai išduoti Rusijos režimui pabėgėlių. Pradedami kurti filmai, kad iš tikro Leniną ir bolševikus finansavo būtent Britų imperija, o ne kaizerinė Vokietija, kaip buvo teigiama pastaruosius 15 metų.
Taip šalis, su kuria kariauta tiesiogiai tik XIX a. viduryje ir būta sąjungininkais dviejuose pasauliniuose karuose, visuomenės sąmonėje virsta „didžiuoju priešu“, o Vokietija, realiai atnešusi didžiausius žmonių ir materialinių resursų nuostolius, – didžiausia drauge ir partnere. Tuo pačiu teigiama, kad kažkas - aišku, kad čia kalčiausi „pribaltai“ - falsifikuoja istoriją.
Tokių faktų pririnkti galima būtų galybę. Čia ir šarlatanas Rasputinas tampa kankiniu, o ne plevėsa ir girtuokliu, o Stalinas – kai reikia – didžiu vadybininku ir imperijos atkūrėju, bet – kai reikia Rusijos valdžiai, čia pat jis jau vadinamas žiopliu ir neišmanėliu, paranojiku ir ligoniu.
Užbaigdamas šį straipsnį paminėsiu labai simbolišką situaciją, kuri susiklostė per Didžiojo Tėvynės karo 60 metų minėjimo Maskvoje spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo tuo metu Rusijos prezidento pareigas einantis V. Putinas.
Pradėjęs kitus mokyti istorijos, jis prisipažino, kad pats per istorijos paskaitas alų gėrė, ir staiga supratęs, kad pasakė nesąmonę, taisydamas padėtį pridūrė: „Bet dėstytojai mūsų buvo geri.“ Čia tikriausiai tie, kurie bijodami prarasti savo „dačias“ perrašinėjo istoriją su kiekvienu naujojo valdovo atėjimu.
***
Ž.Leleiva yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Politikos komiteto narys.