Natūralu, kad homoseksualumas pas mus suvokiamas kitaip, bet ne tik todėl, kad mokyklose neegzistuoja lytinis švietimas. Homoseksualumo samprata Lietuvoje formavosi ir vis dar formuojasi konservatyvumo ir klerikalizmo tamsuoliškoje terpėje. Todėl tai, kad diskusijų homoseksualumo tema tik daugėja, kad informacija apie lytiškumą plinta, galime džiaugtis, tikėdamiesi, kad minėtasis įstatymas švietimo nesustabdys.
Skaitydamas interneto komentarus, diskutuodamas su žmonėmis netradicinės seksualinės orientacijos tema, pastebėjau tendenciją – homoseksualams priešiški žmonės vadovaujasi tam tikrais lozungais, kurie trukdo suvokti elementarius dalykus, slypinčius po jų neva geležinėmis tiesomis. Išskyriau keturis klausimus, kurie, anot homoseksualų priešininkų, yra demaskuojantys. Pabandysiu į juos atsakyti.
1.Kodėl homoseksualai reikalauja papildomų, išskirtinių teisių?
Labai dažnai išgirstu šį požiūrį ir visai nenuostabu, kad mums, heteroseksualiems žmonėms, keistai atrodo reikalavimas kažkokių teisių gėjams ir lesbietėms, kadangi mes patys jas turime. Tos teisės yra tokios elementarios ir žmogiškai natūralios (dar sakoma – prigimtinės), kad net neįsivaizduojame, jog kažkas jų gali neturėti. Todėl klaidingai pradedame manyti, jog homoseksualai reikalauja dar ir išskirtinių teisių sau.
Homoseksualai, reikalaudami „savo teisių“, nesiremia jokiais kitais dokumentais, kaip tik žmogaus teisių, kurios, kaip prigimtinė vertybė ir kaip žmogiškumo įstatymas, galioja visiems iki vieno. Minėti dokumentai - tai ir Europos žmogaus teisių konvencija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, ir daugelis kitų Europos Sąjungos nutarimų, o taip pat ir LR Konstitucija bei kiti teisės aktai. Tad manyti, jog homoseksualai reikalauja papildomų teisių – klaidinga, nebent pačias žmogaus teises laikytume išskirtinėmis ar skirtas tik privilegijuotiems žmonėms.
Kokios tos „išskirtinės“ teisės, kurių neturi gėjai ir lesbietės, bet turi heteroseksualai? Nuo pačių paprasčiausių – teisė į santuoką, teisė lankyti sutuoktinį ligoninėje ir gauti informaciją apie jo sveikatos būklę, paveldėti bendrai užgyventą turtą. Iki bendražmogiškų teisių – nebūti diskriminuojamam, gyventi orų ir atvirą, o ne „dvigubą“ gyvenimą, nebūti įžeidinėjamam ir žeminamam dėl seksualinės orientacijos ir t.t.
Tad akivaizdu, kad homoseksualai reikalauja ne išskirtinių, bet įprastų žmogaus teisių, todėl tos teisės turi būti užtikrintos, nes jie yra tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti – lygūs tarpusavyje. O jei laikysime, jog žmogaus teisės yra prigimtinės, tai galima sakyti, kad homoseksualai reikalauja ne žmogaus teisių (nes jas turi iš prigimties), bet tiesiog jų apsaugos.
2.Kodėl homoseksualai rengia paradus ir viešinasi?
Dar viena populiari priešiška nuomonė apie homoseksualus yra tokia: „Toleruoju gėjus tol, kol jie tupi savo gėjų baruose ir nelenda į viešumą“. Apie tokią pliušinę toleranciją, žinoma, net nėra reikalo kalbėti. Domina kas kita – žiauri ir niekinanti priespauda, kuri slepiasi po šia dažna nuomone.
Kažkodėl homoseksualų ir jų viešumo klausimas dažnai laikomas heteroseksualių žmonių prerogatyva. Tradicinės orientacijos atstovai prisiima teisę spręsti, kaip reikia gyventi homoseksualiems žmonėms, lyg heteroseksualūs asmenys būtų kažkokios aukštesnės substancijos.
To rezultatas – grėsminga priespauda ir diktatas. Homoseksualūs žmonės pasmerkiami gyventi dvigubą gyvenimą, bijoti atskleisti savo seksualinę orientaciją, jie pasmerkiami nuolatinei diskriminacijai, galimiems smurto išpuoliams. Ir visa tai tik dėl to, jog homofobiška visuomenė nusprendžia, kad homoseksualai toleruojami tol, kol jų nesimato. Tačiau niekaip nesuprantu – kas mes tokie, kad galėtume nurodinėti, kaip kiti turi gyventi, reguliuoti kitų gyvenimus?
Visai natūralu, kad viešumas, nors ir labai rizikingas, tampa vieninteliu įrankiu homoseksualams nusimesti diskriminacijos jungą ir išsikovoti žmogaus teisių apsaugą.
Gyvenę priespaudoje, t.y. slėpę savo seksualinę orientaciją dėl agresyvios visuomenės, jie išeina į viešumą tam, kad reikalautų savo kaip žmogaus teisių. Geriausias viešumo pavyzdys – paradai.
Homoseksualai ir kitų seksualinių orientacijų žmonės išeina į viešus paradus, kuriais primena visuomenei ir valstybei apie egzistuojančias nelygybės, diskriminacijos problemas. Kodėl negalima apsieiti be paradų? Kol į viešumą nėra iškeliamos tam tikros problemos (šiuo atveju – homoseksualų), tol atrodo, kad jos tiesiog neegzistuoja, jų nėra, todėl nereikia nieko spręsti, o tuo metu problemos tik didėja. Tiktai paradų ir lobizmo žmogaus teisių srityje dėka homoseksualių žmonių diskriminacija pasaulyje po truputį mažėja.
Homoseksualų priešininkai dažnai mini gėjų paradus, kuriuose dalyvauja apsinuoginę žmonės ir šią projekciją primeta visiems gėjų paradams. Valstybėse, kuriose vis dar pažeidinėjamos homoseksualių žmonių teisės, paradai, kaip minėjau, rengiami siekiant atkreipti dėmesį į nelygybės ir diskriminacijos problemas, tad juose nesutiksi kažkokių ypatingų išsišokimų.
Akibrokštas Lietuvos politikams ir visuomenei buvo šiemet Rygoje surengtas paradas „Baltic Pride“, kuriame tikėtasi išvysti baugiai nupasakotus ištvirkimus, nuogybės ir pan. Tačiau nieko panašaus nebuvo. „Spalvingieji“ gėjų paradai rengiami tik tose valstybėse, kuriose homoseksualumas jau nieko nešokiruoja, todėl ten paradai turi kitą simbolį – tai tampa švente, kuria minima homoseksualių žmonių emancipacija.
3.Kodėl homoseksualai propaguoja „amoralų“ gyvenimo būdą?
Sunku kalbėti apie reliatyvius dalykus. Moralė, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimo vertybės, skiriasi. Kas vienam moralu, kitam atrodys priešingai ir nelabai tokioj situacijoj susitarsi. Viešasis diskursas apskritai turėtų atsisakyti skirtymo į tai, kas moralu ir amoralu, nes antraip kažkieno moralė ar vertybės visuomet primetamos kitam.
Šiuo atveju taip ir yra – viešoji nuomonė homoseksualumą prilygina amoraliam gyvenimo būdui. Tačiau išsiaiškinus, kas prikabino tą amoralumo etiketę, galima kalbėti ir apie homoseksualumo moralumą.
Homoseksualumo kriminalizavimas yra religijų ir šventraščių nuopelnas. Būtent iš čia atėjo homoseksualų kaip amoralių žmonių įvaizdis, nes, kaip žinome, daugelyje kultūrų, iki didžiųjų religijų atėjimo, homoseksualumas nebuvo laikomas amoraliu. Na, su šventraščiu nelabai pasiginčysi (kaip ir su pasaka apie Raudonkepuraitę), tad labiau domina vienas subtilus akcentas.
Pradėjus kalbėti apie homoseksualų amoralų gyvenimo būdą, iškart išstatomas lytiškumas, o ne jausmai ir neva demaskuojančiai sakoma, jog gėjams rūpi tiktai lytinis pasitenkinimas, todėl jų gyvenimas, susijęs tik su tuo, yra amoralus. Na, jeigu vertintume gyvenimo moralumą pagal tai, kam seksas rūpi labiau – homoseksualams ar heteroseksualams – aptartas stereotipas, manau, sudužtų į šipulius. Tačiau esmė ne čia.
Tai, kad homoseksualumas vertinamas pagal šventraščius ir stereotipus, parodo, jog vadovaujantis tokiais kriterijais vertinti, ar tai yra amoralu – mažų mažiausiai absurdiška, o primesti šį požiūrį kitiems, t.y. laikyti jį neginčijama tiesa, tiesiog neteisinga. Todėl kvestionuoti homoseksualumo „amoralumo“ mitą būtina, nes tai viso labo tėra stereotipų ir negatyviai nusiteikusių konfesijų suformuotas kūrinys.
4.Kodėl turėčiau gerbti homoseksualus vien dėl jų orientacijos?
Tiesą sakant, niekad negirdėjau, kad seksualinė orientacija būtų pagarbos sąlyga. Juolab, kad kas nors reikalautų gerbti vien tik dėl to, kad žmogus yra heteroseksualus, homoseksualus ir pan. Tačiau gėjų ir lesbiečių priešininkams toks klausimas iškyla.
Visų pirma, turime gerbti vienas kitą dėl paprasčiausios humanistinės priežasties – visi esame žmonės ir gyvename šalia vieni kitų. Supratus, kad tolerancija ir pagarba žmogui yra gerovės sąlyga, neturėtų kilti klausimas, kodėl reikia gerbti gėjų, transseksualą, žydą ar musulmoną. Kadangi kiekvienas žmogus, nepaisant savo skirtingumo, (jei ne asmeninėje vertybių skalėje, tai humanistiniame ar žmogaus teisių kontekste) yra vertybė.
Niekada negirdėjau, kad homoseksualai būtų pareiškę, jog jų orientacija yra pranašesnė už heteroseksualų, kitaip negu pastarieji... Homoseksualūs žmonės reikalauja pagarbos ne dėl jų orientacijos, bet todėl, kad jie yra tokie pat žmonės, norintys būti orūs ir lygiaverčiai mūsų visuomenės piliečiai.
Apžvelgus šiuos klausimus galima pastebėti, jog homoseksualumas sutinkamas su išankstiniais stereotipais ir priešiškumu, kurie savo pozicija yra ne tik antihumaniški, bet ir blokuojantys bet kokią galimybę suprasti kitą. O be tarpusavio supratimo vargu ar egzistuoja tokie dalykai kaip tolerancija, pagarba bei solidarumas.